LINA DRANSEIKAITĖ, „Sekundė“

2020 02 20

Nesu nei mesijas, nei pranašas ar gelbėtojas, bet jeigu mano ir kolektyvo troškimai sutampa – kodėl gi ne? Taip sako Juozo Miltinio dramos teatro jau ne laikinojo, o nuolatinio vadovo pareigas nuo rytojaus pradedantis eiti Antanas Venckus. Kartu darbą pradės ir naujas meno vadovas – jaunosios kartos režisierius panevėžietis Aleksandras Špilevojus.

Pasak A. Venckaus, dabar svarbiausia – susigrąžinti prarastą žiūrovų pasitikėjimą. „Dažnai tenka išgirsti, kad J. Miltinis visus prakeikė. Ne, tai mes sutinkame būti prakeikti. Bet darbas išvaduoja iš bet kokių pančių“, – sako A. Venckus.

Tiesa, dar prieš kelis mėnesius jis netryško entuziazmu stoti prie pastaraisiais metais skandalų purtomos įstaigos vairo. Aktorius ir režisierius atviravo, kad sulaukęs Kultūros ministerijos skambučio laikinai ateiti į J. Miltinio dramos teatrą, nuo šio iššūkio bandė išsisukti. Prieš trejus metus palikęs Šiaulių dramos teatro vadovo kėdę ir dirbęs tik kaip laisvai samdomas aktorius, jis mėgavosi atsiradusiu laisvesniu laiku. Taip ramiai tikėjosi sulaukti ir pensijos. Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad būna nenuspėjamas.

„Kaip ministerija sakė, reikėjo žmogaus, turinčio patirties. Vykau į pokalbį su mintimi, kad tikrai nebūsiu J. Miltinio dramos teatro vadovu. Pateikiau savo sąlygas ir maniau, jog tikrai man padėkos už pokalbį ir gražiai atsisveikinsime. Bet atsitiko taip, kad teko iš esmės keisti gyvenimą“, – šypsosi A. Venckus.

Panevėžys, anot teatro vadovo, jam nebuvo svetimas – daugelį J. Miltinio dramos teatro aktorių ir kūrybinės grupės narių pažinojo, prieš keletą metų teko kartu dirbti trijuose projektuose. Tačiau svarbiausia, anot naujojo vadovo, pajutęs nematomą, gal keistoką, bet stiprų bendrumo jausmą su čia dirbančiais žmonėmis.

„Nei aš gelbėtojas, nei mesijas ar kažkoks pranašas, bet jeigu kažką galiu, kodėl gi ne. Kiek daug yra tokių, kurie gražiai kalba, bet daro visai ką kita. Bet kodėl nedaryti taip, kaip kalbi“, – sakė A. Venckus.

Jaunystės ir patirties simbiozė

Tik pradėjęs dirbti J. Miltinio dramos teatre A. Venckus sako pajutęs palaikymą ir supratimą. Su teatro darbuotojais bendras požiūris, kuriuo keliu turi eiti teatras, anot jo, buvo postūmis dalyvauti konkurse ir dėl nuolatinio vadovo kėdės. Pagrindiniai banginiai, ant ko laikosi teatras, pasak A. Venckaus, yra žiūrovų pasitikėjimas ir vieningas, bendrą tikslą turintis kolektyvas. Kai šie banginiai bus stiprūs, J. Miltinio dramos teatras atgaus ir vardą, ir šlovę.

„Pirmas uždavinys – sugrąžinti žiūrovų pagarbą teatrui, o tam reikia turėti bendrą tikslą. Aš, kaip vadovas, turiu sudaryti sąlygas tam vyksmui, kūrybai, kad žmonės, dirbantys teatre, jaustųsi jam reikalingi, kad darbas nebūtų kančia ar prievolė. Tai labai paprasti uždaviniai, bet iš jų gali gimti visai neblogų dalykų“, – įsitikinęs naujasis vadovas.

Dar prieš ateidamas į teatrą A. Venckus sako girdėjęs įvairių kalbų, tačiau naujųjų pareigų iššūkiu nelaikantis. Anot jo, teatre negali būti myliu – nemyliu, sugriausiu – nesugriausiu ar panašių revoliucijų.

„Išminčiai sako, kad revoliucija – kaip Saturnas, ryjantis savo vaikus. Kolektyvas negali tapti vadovų principų įkaitu. Mano pareigos – sukurti aplinkybes ir galimybes kurti – tai, ko ir nori kiekvienas aktorius, režisierius ar kitas kūrybinės profesijos žmogus teatre“, – kalbėjo direktorius.

Jis nežada nei drastiškų permainų repertuare, nei kolektyve. Pasak A. Venckaus, spektaklis – kaip žmogus, turintis gimimo, brandos ir natūralios mirties etapus. Iš buvusio repertuaro lieka visi spektakliai – tol, kol žiūrovai nuspręs, kad laikas juos išleisti užtarnauto poilsio.

„Spektaklis kaip žmogus: vienus mylime, kitų ne, bet nepaisant to, jis gyvena savo gyvenimą. Kai ateis laikas, spektakliai natūraliai pasens ir numirs. Gims nauji. O žiūrovas turės alternatyvą rinktis“, – mano teatro vadovas.

Teatras neturi pataikauti

A. Venckaus akimis, šiuolaikinio Lietuvos teatro režisūros problema, su kuria dažniausiai susiduria jaunieji režisieriai – formą laiko turiniu. Nepaisant to, kokią medžiagą pasirenka kūriniui – V. Šekspyro ar šiuolaikinio autoriaus darbą, dominuoja ta pati forma, nevedanti į turinį. A. Venckus įsitikinęs: teatro paskirtis nėra juokinti, o ir humoras dažnai būna paviršutiniškas ir lėkštas. Todėl tokiuose spektakliuose žiūrovai neranda refleksijos, kurios ieško.

„Žinau, kad visi žanrai yra geri, išskyrus nuobodų. Taip, spektaklis turi sukrėsti, bet forma, kuri sukrečia, tampa įkyriai nuobodi. Sukrėsti galima ir mintimi. Teatras turi būti įvairus, kaip žmonės, kurie į jį ateina. Ne teatro reikalas pataikauti, atspėti, kurių daugiau – besijuokiančių, verkiančių ar abejingų. Teatras turi abejingą pažadinti, besijuokiantį – priversti susimąstyti, verkiantį – pralinksminti. O kaip tai sujungti į visumą – jau iššūkis. Aš už žanrų įvairovę teatre, bet ne už balaganą“, – kalbėjo A. Venckus.

Pagrindinio režisieriaus vairą jis patikėjo jaunam ir gabiam panevėžiečiui aktoriui, režisieriui ir dramaturgui Aleksandrui Špilevojui. Anot A. Venckaus, meno vadovas turi būti kuriantis režisierius, koks yra A. Špilevojus. Be to, jis augęs šio miesto terpėje, jaučiantis Panevėžio pulsą. Visgi, pasak direktoriaus, teatras atviras ir kitiems režisieriams.

„Norime atverti galimybes tiek jauniems, tiek jau patyrusiems režisieriams. Nuosavą režisierių, kuris padėtų teatrui apsispręsti, kuria linkme judėti, turėsime tik vieną – A. Špilevojų. Matau labai didelę perspektyvą. Tačiau šalia bus tokie grandai kaip Jonas Vaitkus. Pokyčių poreikis ir išmintinga patirtis gali sukurti labai gerą simbiozę. Svarbiausia, kad tai priverstų kiekvieną aktorių augti, domėtis saviraiška, tobulėti. Tai dalykai, kuriuos kažkas jau buvo praradęs, nes aktoriai buvo tapę kaip citrina – pastatė spektaklį, išspaudė visus syvus ir išmetė“, – kalbėjo A. Venckus.

Skirtinga publika

Ankstesnieji teatro vadovai su savimi pasikviesdavo ir naujų aktorių, už borto palikdami senuosius. A. Venckus tikina, kad kolektyvo pokyčiai nepalies. Nebent ateityje teks galvoti apie specialiai teatrui parengtą kursą ar studiją jaunųjų aktorių. Tik ne čia esančių, o ateities sąskaita, kai išeis vyriausioji karta. Konkurencija, anot teatro vadovo, reikalinga, bet ji turi būti sveika, o ne naikinanti, eskaluojanti intrigas ar nereikalingus skandalus. Mada kviestis aktorių iš kitur, nustumiant į šoną saviškius, A. Venckui neatrodo gera.

„Atsisveikinti su darbuotoju turi būti labai svarbios priežastys – tinginystė ir neatsakingumas. Teatre negalima sėdėti šaltu užpakaliu – aš čia gal palauksiu, dabar nieko nedarysiu. Reikia rodyti savo norus, gebėjimus, troškimus. Negaliu atspėti visų minčių, todėl labai svarbu atvirai kalbėti, kuria linkme visi einame“, – kalbėjo teatro vadovas.

A. Venckus daugiau nei du dešimtmečius vadovavo Šiaulių dramos teatrui, tačiau pripažįsta, kad J. Miltinio dramos teatras – kita respublika. Ne tik kitos tradicijos, kiti virsmai, bet ir publika labai skiriasi. Panevėžys – miestas, turintis kartą, kurios realiai čia nėra: nors žmonės ir deklaravę gyvenamąją vietą, bet fiziškai jų nėra – išvykę mokytis į kitus miestus arba užsienį. O ir likusieji nusivylę savo miesto teatru.

„Šiaulių publika jau žino, ko gali tikėtis iš teatro, o Panevėžio žiūrovai sutrikę. Buvo labai nemalonu po vieno spektaklio išgirsti žmones bekalbant, kad daugiau jų kojos čia nebus. Kolektyvui sakiau, kad turėsime daug dirbti, sukurti tokį vyksmą, kad ir tas paminklas, kuris sėdi nugara į savo teatrą, pasisukęs paklaustų: „O ką jūs čia darote?“ – ambicingai nusiteikęs naujasis direktorius.

Maištininko kelias

Simboliška, kad teatro duris kaip laikinasis vadovas A. Venckus pravėrė lapkričio 18-ąją – būtent šią dieną prieš 80 metų įkurtas ir J. Miltinio dramos teatras. Pats A. Venckus to nevadina mistika, greičiau – lemtingu sutapimu. Nors puse kojos aktorius ir režisierius yra ir Šiaulių dramos teatre, kur vaidina keliuose spektakliuose, tačiau Panevėžį jau laiko savo miestu. Jis nemėgsta nei viešbučių, nei gyvenimo darbovietėje, todėl užrakinęs namų duris Šiauliuose, persikėlė gyventi į Aukštaitijos sostinę. A. Venckus atvirauja, kad tai nebuvo sunku padaryti, mat dukra su šeima įsikūrusi Klaipėdoje, o su žmona keliai išsiskyrė jau senokai.

„Turiu dar tam tikrų įsipareigojimų Šiaulių teatrui, tad aplankau Šiaulius ir vėl grįžtu į namus, į Panevėžį. Iš pradžių vis sakydavau, čia, pas jus teatre, o po kokio mėnesio iš kolegės sulaukiau replikos, gal jau liaukitės, sakykite – pas mus. Dabar nuvykęs į Šiaulius klausiu: kaip čia pas jus?“ – šypsosi direktorius.

Šis virsmas jam nebuvo lengvas, mat Šiaulių dramos teatre praleisti 42 metai – nuo tada, kai baigė tuometę Valstybinę konservatoriją. Visas kursas buvo rengiamas būtent Šiaulių dramos teatrui. Tiesa, A. Venckus pripažįsta, kad tapti aktoriumi nebuvo jo svajonė. Greičiau – savotiškas jaunystės maištas. Mokykloje ir be didelių pastangų mokėsi labai gerai, dalyvaudavo matematikos, fizikos, chemijos olimpiadose, tad visi tikėjosi, kad jis pasirinks matematiko kelią.

„Matematika buvo didžioji mano poezija. Bet aš iš prigimties maištininkas. Kai reikėjo mokykloje parašyti, kuo būsiu užaugęs, kartą parašiau, kad kunigu. O paskutinį kartą – aktoriumi, nes bevartant knygelę „Kur stoti“, akys užkliuvo už labai įdomios ir negirdėtos specialybės – dramos teatro aktorius. Auklėtoja piktai replikavo, kad ne tokie neįstoja, tad kur jau man. Todėl iš principo užsispyriau ten patekti. Iš daugiau kaip keturių šimtų norinčiųjų priėmė penkiolika, tarp jų ir mane. Kartais gyvenimas sudėlioja savaip, todėl niekada nereikia sakyti niekada“, – patirties jau turi A. Venckus.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/tikslas-grazinti-teatrui-ziurovu-pagarba/?fbclid=IwAR2pb8HeVumvNNso4sJpRACuE1fpObwTmA5hbYeRHQsLOkuVV5a7heNzVWI

 

107420cookie-checkTikslas – grąžinti teatrui žiūrovų pagarbą