„Jei jaunas mokėtų, o senas galėtų“. Šią senovės išmintį Panevėžio jaunimui savo lūpomis perdavė pats maestro Juozas Miltinis. Ar prie dramos teatro vairo stoję jauni vadovai, garsių aktorių sūnūs – Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas – dar pamena senosios kartos pamokas, ar jos vis dar reikalingos?

Kur link plaukia teatro laivas?

Vyresnioji panevėžiečių karta gerai mena vaizdelį, kai garsus visame pasaulyje režisierius Juozas Miltinis po miestą vedžiodavosi ištikimo savo bendražygio, aktoriaus Vaclovo Blėdžio sūnų Leoną ir šiam nuolat kažką pasakodavo.

Panevėžiečiai taip ir sakydavo: „Leonas auga J.Miltiniui ant kelių.“ Tuomet maestro jau nebedirbo teatre.

Prabėgo daug metų. Panevėžio J.Miltinio dramos teatras nebe toks kaip didžiojo maestro laikais, kai žiūrovai plaukdavo iš buvusios Sovietų Sąjungos respublikų.

Po skandalų ir vidinių rietenų prie teatro vairo stojo tas pats J.Miltinio numylėtinis 35 metų Leonas Blėdis su irgi garsaus aktoriaus – Valerijaus Jevsejevo sūnumi, taip pat 35-erių Andriumi Jevsejevu.

Naujiems vadovams J.Miltinio dramos teatras pažįstamas nuo vaikystės. Galima sakyti, jiedu augo užkulisiuose, o būdami trejų ketverių metų jau vaidino spektakliuose.

Pirmiausia išmėžė šiukšles

Ramybės, darnaus ir kūrybingo darbo išsiilgę teatralai ir žiūrovai net nesuabejojo, kad meno šventovės laukia permainos. Tik klausimas – kokios tos permainos?

A.Jevsejevas juokdamasis prisiminė panevėžiečių reakciją, kai prieš pusantrų metų jis su L.Blėdžiu tapo naujais teatro vadovais.

„Daug kas įsivaizdavo maždaug taip – atvažiavo jauni, tai Sodoma ir Gomora bus! Kuo jauną dar apkaltinsi? Nedorybe arba narkomanija“, – kvatojosi A.Jevsejevas.

Pirmas darbas, kurio jiedu ėmėsi atėję į teatrą, buvo fizinis – užsibrėžė išmėžti metų metus kauptas šiukšles. Visose patalpose buvo priversta niekam nereikalingo ir nenaudojamo šlamšto.

Išvalė kiemą, sandėlį, o buvusias dekoracijų dirbtuves pavertė nauja, žiūrovams ir vaidybai pritaikyta erdve, ją pavadino J.Miltinio laboratorija. Ten jau parodytos trys premjeros, vasario gale bus ketvirtoji.

Ties tiltą tarp teatro ir jaunimo

„Laboratorija asocijuojasi su išradimais, paieškomis, eksperimentais, tačiau nebūtinai. Misija dvejopa, reikia išlaikyti ir vyresnę publiką, o kartu – tiesti tiltą tarp teatro ir jaunimo. J.Miltinis jaunimui spektaklių išvis nestatė. Bet, mano supratimu, paaugliai yra pati jautriausia grupė, todėl šitą nišą mes pildome“, – pasakojo A.Jevsejevas.

J.Miltinio laboratorijoje greit bus parodyta dar viena premjera jaunimui. Pjesė apie Saulės Dievą Fajetoną, kuris paėmė tėvo vežimą, bet dėl įgūdžių stokos jo nesuvaldė. Vežimas apvirto, ir pasauliui grėsė pražūtis.

Senovės mitą teatralai perkėlė į šias dienas.

Naujoji erdvė šiemet bus vienintelė vieta, kur vyks spektakliai, nes teatras ruošiasi didžiosios scenos rekonstrukcijai. Ji bus uždaryta kovo pabaigoje. Tikimasi, kad iki metų galo remontas bus baigtas.

Ir jaunatviškas chuliganizmas

A.Jevsejevas pasidžiaugė naujove teatre – dabar čia dirba vien jauni režisieriai.

„Pakvietėme kurti jaunus. Jų raiška ekspresyvesnė, drąsesnė, agresyvesnė, į sceną atėjo ir jaunatviško chuliganiškumo. Geriau duoti bandyti jauniems atrasti savas meno formas“, – kalbėjo meno vadovas.

Dabar teatre dirba pusė jaunų aktorių, pusė – vyresnių.

„Atėjome ir pasakėme: galite daryti, ką norit, siūlom visišką kūrybinę laisvę“, – pasakojo A.Jevsejevas.

Įdomiausia, kad iniciatyvą parodė ne jaunoji karta, o 80-metį atšventusi aktorė. Ji pasisiūlė parašyti inscenizaciją ir režisuoti, pasiūlė ir kas vaidins. Tai buvo jaunimui spyris į užpakalį, visi atkuto, atsirado naujų idėjų.

Nė vienas iš vyresniosios kartos aktorių neprarado darbo, bet nauji vadovai iš repertuaro išbraukė net 40 morališkai pasenusių spektaklių.

Patinka revoliucijos

„Seni spektakliai teatrui labai brangiai kainuoja. Įdedi daug pastangų, o piniginė grąža – nulis eurų. Neateina žiūrovai. Kai kurie repertuare buvo palikti tik tam, kad konkretus aktorius turėtų darbo. Žinoma, susidūrėme su priekaištais, bet pernai parodėme net dvylika premjerų“, – kalbėjo A.Jevsejevas.

Jis pridūrė, kad jokiais laikais šiame teatre spektaklių tokiais tempais niekas nėra statęs.

Paklaustas, ar nebijojo, kad aktoriai sukils, A.Jevsejevas juokėsi: „Meno pasaulis žiaurus. Bet man patinka revoliucijos.“

Anot A.Jevsejevo, vyresnioji teatro karta jiems, jauniems vadovams, negaili patarimų ir pamokymų.

„Būna, per dieną ir dvidešimt patarimų išgirsti. Tai žiauriai faina, bet nebūtinai visais jais pasinaudoji. Vytautas Kupšys ir Albinas Kėleris man dideli autoritetai, juos iš vaikystės atsimenu. Mūsų teatre beveik nėra žmonių, iš kurių negalėčiau ko nors pasimokyti, bet nereiškia, kad būtinai darysiu taip, kaip jie“, – juokėsi vadovas.

Bendrauti su aktoriais jam padeda tai, kad pats augo tarp teatralų, aktorių gyvenimą matė ne tik scenoje, bet ir kasdien namie.

Kolegos – dėdės, tetos

„Raginu aktorius būti ekstravagantiškus. Ne vien tik drabužiais. Bent aš taip suprantu, koks turi būti menininkas. Mes turime būti kitokie, čia vidinės laisvės klausimas. To Panevėžyje visad trūko“, – kalbėjo A.Jevsejevas.

Prisiminęs pirmus darbo mėnesius mūsų miesto teatre, A.Jevsejevas papasakojo aną įspūdį:

„Buvau įpratęs sakyti „dėdė Rimas“, „teta Ligita“ ir staiga turiu pereiti į kitokį – kolegišką bendravimą, jiems kažką liepti, nurodyti. Tas dviprasmiškumas tebelydi, matau tetas, dėdes ir kartu – kolegas“.

Dėl amžiaus skirtumų būta ir žiaurokų nesusipratimų.

„Vieno aktoriaus vos nepalaidojome. Suveikė „sugedęs telefonas“. Kažkas pasakė, kad jam blogai, širdis sustreikavo. O jo daug vaidmenų, ėmėme įvedinėti dublerius, buvom įsitikinę, kad jis miršta. Ir žmogus ateina – kuo sveikiausias, jokia ne širdis, erkė įkandusi buvo“, – pasakojo A.Jevsejevas.

Kodėl žmogaus nepaklausė tiesiai, kuo jis serga?

„Mes, menininkai, kitokie, kaip čia klausi, nejauku…“ – prisipažino A.Jevsejevas.

Spektakliai – ir pramogai

A.Jevsejevas mini režisierius, su kuriais puikiai sekasi bendradarbiauti.

Du spektaklius Panevėžyje pastatęs Artūras Areima įtrauktas į Europos teatrų prizo nominantų sąrašą kandidatu. Tą prizą, skiriamą drąsiems, ryžtingiems ir ieškantiems savitos teatrinės kalbos, iš lietuvių yra laimėję tik Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas.

Aliaus Veverskio režisuotas „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“ turėjo didelį pasisekimą, jis pritraukia žmones ir teatrui neša pelną.

„Nebūtinai visi skaito nobelistinę literatūrą, ne visiems reikia elitinio meninio lygio. Tas pats ir su teatru“, – kalbėjo A.Jevsejevas. Todėl tokių pramogai skirtų spektaklių teatro vadovai neketina atsisakyti.

Režisieriaus Jono Vaitkaus kursą baigiantis Augustinas Gornatkevičius pastatė „Roberto Zucco“, tai buvo jo kursinis darbas.

„Jaunimui pasirodė įdomu, abiturientai net po kelis kartus ėjo“, – tvirtino A.Jevsejevas.

To spektaklio gastrolės vyko ir Vilniuje, Nacionaliniame teatre, salė buvo sausakimša.

„Teatralą“ statė Jonas Tertelis, turintis savitą darbo su aktoriais metodą.

„Iš aktoriaus jis nori išpešti ne tik režisieriaus primestą kodą, ne tik teatrinę formą, o ir asmenines vaidinančiojo patirtis. Ne personažą iki aktoriaus tempia, o atvirkščiai“, – kalbėjo meno vadovas.

Užsakė teatro pavadinimą

Jaunųjų teatro vadovų planuose yra ir kardinalių teatro pastato pokyčių.

„Miesto centras tebėra beveidis, nykus ir pilkas. Beveik niekas nepasikeitė, kai prieš keliolika metų iš jo išvažiavau. Vakar sutikau kaimynus pensininkus, jie pasidejavo, kad centre dygsta dar vienas juodulys – naujas namas“, – pasakojo A.Jevsejevas.

Ant teatro pastato iki šiol nebuvo net pavadinimo. Jį užsakė. Bus didelės šviečiančios raidės, kad tamsoje matytųsi.

A.Jevsejevas sakė turįs ir daugiau idėjų, kaip spalvinti miestą bei patį teatro rūmą.

„Šiemet nėra lėšų, bet kitą vasarą tikimės rasti rėmėjų bei partnerių, sukviesti grafičių profesionalus ir spalvingai išpiešti visą pilką teatro pastatą“, – sakė jis.

Kokie siužetai atsiras ant iš toli matomų teatro sienų, dar neaišku. Idėjas galės siūlyti grafičių meistrai. Nebus reikalavimo, kad piešiniuose atsispindėtų teatro gyvenimas.

„Ne plytas gi pieš“, – šyptelėjo A.Jevsejevas.

Išsigando nuogos krūties

„Mes ne maištininkai. Nenorime aiškintis santykių, norime palaikyti ramybę ir susiklausymą“, – sakė A.Jevsejevas.

Jis neslėpė, kad vadovaujant juodviem su L.Blėdžiu ne viskas vyksta sklandžiai. Būta, kad numatyto spektaklio nesugeba pastatyti du režisieriai, tenka kviesti trečią.

Ne paslaptis, kad ir teatro feisbuko paskyroje po premjeros pasipila nepatenkintų žiūrovų komentarų.

„Vienas piktinosi, kad spektaklyje pamatė nuogą krūtį. Susinervino. Sakė, mėnesį negali žmonai į akis pažiūrėti. Jam nusiuntėme kvietimą į kitokio pobūdžio spektaklį“, – šypsojosi A.Jevsejevas.

Anot meno vadovo, nepatenkintųjų nuomonės teatrui yra pliusas.

„Tegu užsilipę ant bačkos rėkia, kad čia visuomenės nuopuolis. Tokie teatrą lankantys ir rėkiantys naudingesni nei tylintys. Blogiausi – rėkiantys, kurie nei matė, nei žino, bet kelia sąmyšį“, – sakė A.Jevsejevas.

 

Gailutė Kudirkienė
www.panskliautas.lt
2019-02-12