„Lietuvoje – daugybė neišspręstų istorinių temų. Jų ir neįmanoma išspręsti. Tačiau nereikia tų temų drausti, nes draudimai tik gimdo blogį ir mistifikaciją. Vokietijoje taip pat sunku kalbėti apie Hitlerį ar fašizmą, tačiau niekas nedraudžia kurti apie tai ar net bandyti pasijuokti“, – LRT.lt sako režisierius Artūras Areima, statantis spektaklį pagal pjesę, įkvėptą Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, ir žadantis, kad tai bus siaubo miuziklo komedija.

Pasipriešinimas spektakliui – ir su grasinimais, ir su himnu

– Artūrai, lapkričio pabaigoje įvyks jūsų režisuojamo spektaklio „Mūsiškiai“ premjera. Spektaklis – tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir Rūtos Vanagaitės knyga, kuria remiantis parašyta pjesė. Kaip jums teko šis darbas?

– Prieš porą metų patekau į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą – pasikeitė jo vadovai, o meno vadovu tuo metu tapęs Andrius Jevsejevas kaip ir norėjo, kad tapčiau šio teatro vėliavnešiu, kasmet pastatyčiau po spektaklį.

Visi prisimena, kokias diskusijas sukėlė R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Imtis pagal ją statyti spektaklį norėjo prancūzas Aaronas Kahnas, tačiau knygos jis net nebuvo skaitęs. Tai keistas požiūris – pasiimti ažiotažą sukėlusią medžiagą, į ją neįsigilinus, ir tuo naudotis. A. Jevsejevas šią situaciją nutraukė ir paklausė, ar spektaklio nenorėčiau imtis aš. Jau prieš metus buvo kilęs triukšmas ir pasipriešinimas šio spektaklio sumanymui, taigi pasakiau, kad bet kokia cenzūra mane piktina, ir ėmiausi darbo.

Negaliu suprasti šios situacijos ir pasipiktinimo, bet manau, jei kyla toks triukšmas, galbūt čia glūdi paslėpta tiesa. Visiems svarbūs žodžiai, frazės, skaičiai, bet manau, kad tiesa yra giliau. Ta tiesa, kurios nenorime pripažinti. Apie tai ir noriu kalbėti.

– Būsimas spektaklis susilaukė ir visuomenės pasipiktinimo? Kokio?

– Buvo ir tekstų, ir net grasinimų, taip pat susibūrimų, kai giedamas himnas su vėliavomis. Tai priminė atvejį, kai Lietuvoje rengtasi rodyti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Niekas to spektaklio nebuvo matęs, bet paskleistos kalbos, kad jame Dievo paveikslas apmėtomas šūdais. Iš tiesų jis apmėtomas granatomis, o Dievo ir dieviškumo tame kūrinyje be galo daug. Jeigu dauguma kritikų būtų pažiūrėję spektaklį, būtų tai supratę.

Yra daug atvejų, kai mes iš anksto susidarome nuomonę. Taip pat buvo su mano spektakliu „Antikristas“, kurį rodėme tuo metu tuščioje, o dabar – šv. Ignoto bažnyčioje. Atėję „Marijos radijo“ atstovai mūsų klausė, ar galime tokioje vietoje rodyti spektaklį. Aš jų paklausiau – o kas sukūrė Antikristą? Nesulaukęs atsakymo, paaiškinau – sukūrė tie, kurie tiki Kristumi, tai pačios krikščionybės kūrinys. Mano spektaklyje nekalbėta apie religiją, jis – apie nesąmoningumą, kai visus paverti blogais, piktais ir pan.

Taip yra ir su spektakliu „Mūsiškiai“ – niekas dar nieko nežino tiksliai, bet kuriami gandai ir mitai. Žmonėms labai patinka žaisti tais mitais.

– Jūsų manymu, tie, kurie įnirtingai prieštarauja spektakliui „Mūsiškiai“, visgi ateis jo pasižiūrėti?

– Gal ir ateis, o gal atsiųs savo žvalgą, kuris vėliau kitiems papasakos viską savo kalba. Ir tie kiti jo kalba tikės.

– Tai koks visgi šio spektaklio tikslas?

– Kad pradėtume kalbėti ir tuo kalbėjimu pažintume, kaip elgiamės, kaip atrodome dabar. Michalas Walczakas parašė nuostabią pjesę.

– Pjesė baigta rašyti vos prieš tris savaites, o spektaklio premjera praktiškai po mėnesio. Kodėl pjesė atsirado taip vėlai?

– Labai užtruko pasiruošimo laikas. Daug bendravome su M. Walczaku, jis vis atvažiuodavo į Lietuvą, diskutavome, kas svarbu, kaip norėtųsi kalbėti spektaklyje. Norėjau kalbėti ne per istoriją, o per šiandienos įvykius. Mane domina ne skaičiai, o žmogus – koks jis yra šiandien, šiandienos pasaulyje. Taigi, atsispirdami nuo R. Vanagaitės knygos, ir dėliojome pjesę.

„Nenoriu sukelti pykčio ir šmeižti“

– Ką išvys žiūrovai, atėję į spektaklį?

– Visuomet norisi, kad žmogus liktų nustebęs, o šiuo atveju visi tikisi skirtingų dalykų. Šiame kūrinyje tarsi susijungs du pasauliai – mano ir M. Walczako kūryba. Nereikia tikėtis kokio nors Šindlerio sąrašo, to nebus. Man svarbiausia, kas vyksta dabar ir kaip mes tvarkomės su tokiomis temomis, į kurią nukreipia „Mūsiškiai“. O gal nesitvarkome?

Kai buvo išleista R. Vanagaitės knyga ir kilo visos kalbos, dar kartą pagalvojau – mūsų šalyje tiek žinovų. Kai paliečiama tokia tema, kurios nenorime pripažinti, pasitelkiame skaičius, faktus, klaidas ir pan. Suprantu, kad mums svarbus savas skausmas, norime jį didinti ir aukštinti, išstatyti herojus. Tačiau pamirštame, kad kai kurie mūsų herojai taip pat buvo ir žudikai. Ir Vytautas Didysis nepagirdė arklių Juodojoje jūroje labai paprastai ir lengvai – iki ten jis turėjo prasiskinti kelią, visi suprantame, kaip. Tai taip pat groteskiška situacija.

– Ar pati R. Vanagaitė kaip nors reagavo į pjesę, bendravote su ja?

– Taip, pjesė jai įdomi. Man patiko jos komentaras – tu esi kūrėjas ir neturi su niekuo taikytis, daryk, kaip nori. Taip ir manau – mene neturi būti jokių prisitaikymų, išlygų. Dramaturgas M. Walczakas taip pat iš tų, kurie nesitaiko, nesiima švelnių pakutenimų. Jo kalba grubi, pilna juodo humoro, kandumo ir tikslumo. Spektaklio „Mūsiškiai“ žanras – siaubo miuziklo komedija.

Tai bus „brechtiškas“ spektaklis, su choru, zongais. Tikrai nenoriu juo sukelti pykčio ar ko nors šmeižti. Karas ar tiesmuka priešgyna kažkam niekuomet nėra mano tikslas. Dar kartą sakau, kad noriu diskusijos, sąmoningumo, pasvarstymo apie situaciją. Svarbiausia čia – filosofinis gylis. Ar mes dar galime sutarti, ar tik statysime didžiausias sienas ir vienas ant kito spjaudysime?

Lietuvoje daugybė neišspręstų istorinių temų. Jų ir neįmanoma išspręsti, tačiau norėtųsi, kad tai neliktų nepajudinama it monolitas. Vokietijoje taip pat vis dar sunku kalbėti apie Hitlerį, fašizmą, bet ten irgi kuriama tokiomis temomis, stengiamasi net pasijuokti iš to, niekas to nedraudžia. Nes draudimai tik gimdo blogį, mistifikuoja dalykus.

– Ne taip ir seniai atsistatydino Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Leonas Blėdis. Puse lūpų sklindančios kalbos, kad jis pasitraukė dėl spektaklio „Mūsiškiai“ sukeltų dviprasmiškų reakcijų – tai tiesa?

– Tikrai šito nežinau, nes ne per seniausiai grįžau iš užsienio. Tai mistika ir suprasti šį teatrą man darosi vis sunkiau. Jei L. Blėdis galėjo pasitraukti dėl spektaklio, tai kvaila. Ir šiaip kvaila, nes viskas buvo gerai, teatras įgavęs pagreitį, atsigavęs.

Šitie menininkai – bepročiai…

– Artūrai, nuo jūsų neatsiejamos tapo etiketės „provokatorius“, „šokiruojantis savo darbais“ ir pan. Akivaizdu, tokie epitetai, kaip lydėję iki šiol, taip pat niekur nedings pristačius „Mūsiškius“. Kas jus skatina imtis kurti tiek įvairialypių nuomonių sulaukiančius darbus?

– Mano variklis – ne destrukcija, o kūryba. Manau, kad normos neatveria naujų, platesnių kelių. Kai maudaisi žinomybėje, kasdien sėdi ant sofos ir žiūri televizorių, valgai tą pačią vakarienę, tu nejauti gyvenimo skonio. Taip ir tradicinis teatras – į tokį atėjęs, po penkių minučių gali išeiti, nes tai tau nieko neduoda, nesiūlo, neišsklaido minčių. Tik susidūrę su pokyčiais, mes tobulėjame. Sportuojančio žmogaus kūnas pajėgesnis atlikti fizinius veiksmus nei to, kuris nejuda. Panašiai galvoju apie meną, kultūrą – tai turi mums padėti būti budriems, sąmoningiems. Šias savybes ir taip bando sunaikinti sistema, valdžia.

Man tebūnie, kai esu vadinamas provokatoriumi ar chuliganu. O kai taip vadinamas menas, ar tai blogai? Ką dar turi daryti menas, jei ne provokuoti, kelti mintis, vaizduotę? Toks ir yra meno uždavinys. Jei jis neprovokuoja, tampa… plokščias. Bet net ir tai provokuoja klausti – o kodėl jis plokščias?

Daugelis, su manimi pabendravę, pakeičia nuomonę ir negalvoja, kad esu toks piktas. Aš ir nesu piktas, tiesiog kai man kas nors svarbu, noriu išsakyti nuomonę. Gal kartais per grubiai, esu karštakošis. Mokausi pirma pagalvoti, užsirašyti nuomonę, tik tada ją paviešinti.

– Pats vis dar matote dominuojantį tradicinį teatrą, ar pastebite ir naujų idėjų atsiradimą?

– Užuomazgų matau, bet jos dažnai – labai nenatūralios. Kur nors nuvažiuojama, parsivežama į Lietuvą tarsi suvenyras. Mūsų šalyje vis dar trūksta jauno teatro ir gyvybės. Kartoti, kaip turi atrodyti pasaulis su senomis gražiomis vertybėmis – nuobodu, mes tai ir taip žinome.

– Jau ne kartą paminėjote, kad ir spektakliu „Mūsiškiai“ norite paskatinti diskusijas. Dažnai pastebite to trūkumą?

– Taip, mūsų visuomenė burba arba reiškiasi komentarų skiltyse, bet nediskutuoja. Galima pasileisti Seimo posėdžių įrašus ir tai akivaizdu. Kiek laiko spręstas Viktoro Pranckiečio likimas? Kur galima pamatyti didesnį groteską? Tai juk ne kokia didelė, globali ir neišsprendžiama problema. Yra kur kas svarbesnių dalykų, kad ir klimato atšilimas. O mes sėdime ir maudomės tokiuose niekniekiuose… Čia pridėčiau ir nacionalizmą, kuris mus degina. Manau, kad pažengusios šalys yra tos, kurios pasižymi kosmopolitišku žvilgsniu ir labiau priima kitus.

Mums turėtų labiau rūpėti pasaulis. Galvojimas tik apie save – nesąžininga. Taip galime lengvai sugriauti pasaulį, vėl sukelti karus. Mane labai pykdo, kad žaidžiame vaikišką žaidimą, kai peiliuku apsibrėži savo žemės ribas ir bandai užimti kitas, kuo daugiau… Tai visuomet veda prie konflikto. O laimėtojas, nors ir laimi, vis tiek neturi kuo džiaugtis.

– Galvojant apie visuomenės požiūrį į jūsų kūrybą, kaip matote šiuolaikinio meno priėmimą ir suvokimą apskritai?

– Labai liūdna, kai, pavyzdžiui, vyksta festivalis „Sirenos“, ir į jo spektaklius matai besirenkančius 50 proc. teatralų. Arba nueini į kokios geros grupės koncertą ir taip pat pastebi tos pačios kultūrinės grupės žmones. Visko yra, tačiau liūdnoka, kad dauguma žmonių turi apsibrėžę savo ribas ir jiems to užtenka.

Kinta pats požiūris. Jei anksčiau žmogus nesuprasdavo kokio kūrinio, galvodavo, kad tai jis yra kvailas ir jam reikia daugiau pasidomėti. Dabar iš karto pasakoma – šitie menininkai bepročiai, aš šito šūdo nežiūrėsiu. Ir įsijungiamas prastos televizijos kanalas. Taip iš lentynų ima dingti Dostojevskis ir kiti. Jei tokie žmonės atsivertų ir praplėstų ribas, būtų kitaip. Greitai tai nepasikeis, bet gal…

 

J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1109603/siaubo-miuziklas-pagal-vanagaites-musiskius-skandalingo-kurinio-emesis-areima-sako-kad-tai-nebus-svelnus-pakutenimas?fbclid=IwAR0hsatxnwnk9NZ6XrjB8NAPOkwRAxVm9c8a2gop3c5fF6y99NVueNvK9aM