Šiandien atsisveikiname su Almantu Vaišniu: aktoriumi, draugu, kolega, kursioku ar tiesiog žmogumi, kurio veidą televizijos ir kino ekranuose įsiminė daugelis, tačiau tik retam teko laimė jį iš tikrųjų pažinti. Man irgi, galima sakyti, neteko. Ir nebeteks: pirmadienį, liepos 22 d., šalį apskriejo žinia, kad Almantas išėjo – būdamas vienas, savo namuose Panevėžyje, į kurį jis, spėju, kaip ir daugelis šią profesiją pasirinkusių keistuolių iš Vilniaus atvyko siekti savo svajonės legendomis apipinto teatro scenoje.

Aišku, negalima sakyti, kad Almanto nepažinojau visiškai. Man jis visada buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, su kuriais vis prasilenkiame, taip žmogiškai ir nepabendraujame, tačiau įsimename ilgam. Almanto liūdno, tačiau be galo guvaus ir žaismingo žvilgsnio neįsiminti, regis, buvo neįmanoma. Tos vienatvės persmelktos akys man įsiminė jau 2001-aisiais, kai dar būdamas paauglys iš Panevėžio atvykau studijuoti į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją, kurioje aktorystės mokslus kaip tik baiginėjo Algės Savickaitės ir Algirdo Latėno vadovaujamas aktorių kursas, į kurį Almantas įstojo būdamas gerokai vyresnis už savo bendramokslius. Jau po metų dalis šio kurso – Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Donatas Kalkauskas ir Evaldas Stokė – atvyko dirbti į Juozo Miltinio dramos teatrą. Į mano vaikystės teatrą. Dar po metų prie jų prisijungė ir Almantas. O mano šeima išsikraustė gyventi į Vilnių ir į Panevėžį tarsi ir nebeliko, ko grįžti. Dabar galvoju – vėl prasilenkėme.

Gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje Almantą matydavau gan dažnai: tačiau tik televizijos ar kino ekranuose, o retsykiais ir teatrų salėse kaip įdomiausių sostinės teatrų scenų premjerinių spektaklių žiūrovą. Visada vitališka žaisme ir smalsumu spinduliuojančiomis akimis, tačiau lyg vieną minioje, visada tarsi paniurusį, susimąsčiusį, klajojantį savo minčių ir idėjų labirintais.

Ir jau gerokai vėliau, 2015-aisiais, kuomet su kolega Leonu Blėdžiu pirmą kartą (nesėkmingai) dalyvavome konkurse Miltinio teatro vadovo pareigoms užimti, o Almantas teatre tebedirbo, teko su juo persimesti keliais sakiniais po mano verstos čekų dramaturgo J. Pokorno pjesės „Tėtis muša įvarčius“ eskizo pristatymo viename iš erdvių teatro rūsių. Ten Almantas sukūrė dinamišką, veržlų ir ekspresyvų vaidmenį, o aš jam nieko protingesnio ar įžvalgesnio apie tai pasakyti taip ir nesugebėjau. Nežinau, kodėl.

O kai 2017-ųjų lapkritį su Leonu galų gale grįžome dirbti į Miltinio teatrą, Almanto jame jau nebuvo. Tačiau jo pavardė tebefigūravo ne vieno repertuarinio spektaklio kūrybinės komandos sąrašuose. Kai kuriuos iš šių spektaklių rodėme, tačiau Almanto susigrąžinti net nepabandėme. O kai vėliau kraustydamas buvusiojo vadovo lentyną, kurioje buvo laikomi, spėju, dramaturgų, režisierių, aktorių ir kitų teatro entuziastų pasiūlyti tekstai scenai, apatiniame stalčiuje radau vienišą pjesę, parašytą, jei teisingai supratau, Almanto, jos, žinoma, irgi neperskaičiau. Kodėl – atsakymų ir vėl neturiu.

Taip, matyt, būna visada: susidūrus su artimojo, pažįstamo ar kolegos mirtimi mums visada norisi gręžtis atgal, svarstyti apie tai, kas turėjo ar galėjo būti padaryta, pasakyta, suprasta. O taip pat visada slegia suvokimas, kad dabar jau vis vien per vėlu. Bet niekada ne per vėlu suvokti, kad teatre (ir ypač teatre, nes teatro varomoji jėga yra kolektyvinė kūryba ir kolektyvinis savivokos bei pasaulio pažinimo procesas) labai svarbus vienas kito palaikymas, bendruomeniškumo jausmas, šiltas žodis. Net jei ne visada pelnytas, net jei kartais ir avansu pasakytas. Ar paprasčiausia šypsena. Ne post factum, ne tik linksmoje bičiulių kompanijoje ar po kokio spektaklio premjeros pergalingai šurmuliuojančiame teatro rūkomajame, bet čia ir dabar. Kai labiausiai skauda, kai labiausiai vieniša.

Ilsėkis ramybėje, Almantai. Tegu ir per vėlai, bet mes tave prisimename ir daug apie tave galvojame.

Andrius Jevsejevas, teatro kritikas, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas