Ingrida Ragelskienė, www.7md.lt

Malonumas. Visiškas pasitenkinimas. Mažų mažiausiai euforija. Jums teko tai pastarąjį kartą išgyventi teatre? Dešimtys premjerinių spektaklių, pamatytų per 2019 metus, to net nežadėjo. Geriausiu atveju kelių valandų nuobodulio seansą mūsų, žiūrovų, atžvilgiu visiškai indiferentiški spektaklio kūrėjai paįvairindavo konceptualiu finalu, efektinga scena, dar vienu jautresniu už prieš tai buvusius atsivėrimu. Taip ir norėdavosi po dažno spektaklio pasiūlyti galiausiai susėsti mums visiems – teatrą kuriantiems ir teatrą žiūrintiems – prie didelio apvalaus derybų stalo ir pagaliau susitarti ar bent jau išsiaiškinti, ko kiekvienas tikimės iš teatro.

Pabėgimas į sapną

Pats maloniausias dalykas pasaulyje – pasakoti savo sapnus. Labiausiai varginantis dalykas – klausytis svetimo sapno pasakojimo. Atrodo, elementari tiesa, bet kodėl ji tapo praėjusių metų teatrinių pastatymų aksioma? Teatras, išlikdamas baziniu žmogaus poreikiu, netikėtai visiškai prarado interesą domėtis realybe. Autoriteto ir įtaigos nestokojantis Rusijos teatro kritikas Pavelas Rudnevas, apžvelgdamas pagrindines pastarojo dešimtmečio tendencijas, konstatavo, kad stagnuojanti, nesikeičianti realybė teatro kūrėjams tapo neįdomi, atstumianti. Teatrui ir mums, žiūrovams, visada įdomios tik nestabilios, kintančios struktūros, jų sąveika. Manau, mums dar svarbios ir patirtys, generuojamos tyrinėjant realybę bei gimstančios klaidžiojant svetimų sapnų ir košmarų viduriuose. Taip mintijau pažiūrėjusi Vilniaus mažojo teatro spektaklį „12 gramų į šiaurę“.

Neviltis ir bejėgiškumas

Kartais užtenka leisti sau perdegti ir sukurti apie tai šokio spektaklį. Pasidalinti maksimaliai intensyviais nevilties ir bejėgiškumo išgyvenimais. Sukurti žiūrovams kuo tikroviškesnes kritimo į košmarišką potyrių turinį aplinkybes. Išprovokuoti mus būti kartu, bendrystėje išvaidinti, iššokti psichologinio ir fizinio išsieikvojimo ciklus. Išjausti laisvę blaškytis virtualiame negalios narve ir išsemti šią patirtį iki dugno. Ir tai tik keli motyvai ir meninės trajektorijos, ypač skaudžiai ir tiksliai susikertančios šokio trupės „Nuepiko“ spektaklyje „Perdegimas“.

Neigiamos mintys ir žema savivertė

Pagal gryniausią Žemaitės „Marčios“ tradiciją, liulančiu Strausso valsiuko ritmu, viena ranka naršydami mėgstamiausią tūkstančius dalyvių subūrusią feisbuko grupę, kurioje galima nevaržomai bendrauti, dalintis naudinga info ar juokingais video, ieškoti pažinčių, virtualiai paišdykauti ir papolitikuoti, ridenasi išpuvusiu parketu „Vienos miško pasakos“ herojai. Po legendinę Jaunimo teatro sceną klibikščiuoja net ne išniręs laikas – šio spektaklio scenoje riogso dvokiantys laiko viduriai. Šiuo tvaiku kvėpuoja archetipinė tautiečių gentis, visiškai tradicinėje „veselės – pakasynų“ užstalėje giluminę praeities nostalgiją užpilanti spirituota traumine patirtimi. Žaizdotos kartos, nuo seno iki mažo pliauškiančios niekus ir sanguliaujančios tvarte nusižiūrėtomis pozomis, po truputį tampa vis mažiau atsparios nemeilės skersvėjui. Ir tai vienintelė „Vienos miško pasakų“ vilties nata.

Mintys apie mirtį

Ko gero, viltingiausi praėjusio sezono spektakliai buvo dedikuoti mirčiai ir jos gražiausioms apraiškoms. Vilniaus teatras „Lėlė“ spektaklyje vaikams „Antis, Mirtis ir tulpė“ trapiomis meninės raiškos priemonėmis bent vienai valandai atkūrė gamtos ir žmogaus gyvenimo cikliškumo tobulybę, grakščią, subtilia pusiausvyra žavinčią kaitą, atsikartojimo ir atgimimo viltį. Šiam spektakliui vaikams antrina ir savotišką mirties pažinimo epopėją pratęsia Šiaulių dramos teatro spektaklis „Memofutura“ ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro „Kelionė į Edeną“. Distopija – toks retas, egzotiškas žanras Lietuvos padangėje, o jei dar į distopiją pasikėsina teatras, meistriškai perpinantis autentiškus jaunų aktorių atsiminimus su pačiu juodžiausiu ateities scenarijumi. Kas gali būti baisiau už mirtį? Gal įsikalinimas savo prisiminimuose, pamažu tampančiuose kolektyvine atmintimi, atsako „Memofuturos“ kūrėjai. Išliksime tik vaizduotėje – šiauliečiams paantrintų „Kelionės į Edeną“ kūrybinė grupė. Gyvenimas, realybė inertiški kitimo, kaitos atžvilgiu, bet visada lieka kelias mirtinai užsižaisti virtualiuose vaizduotės labirintuose. Pirmyn paskui baltą triušį, ola jau atsivėrė…

Nuovargis ir energijos trūkumas

Dešimtasis dešimtmetis, virpa pirštai rinkdami suskretusios kodinės durų spynos skaičių kombinaciją. Blogiausiu atveju visada galima mintimis katapultuotis į tarpinę savo pradžių pradžios stotelę – ten, kur viskas buvo daug labiau. Tais laikais net ir tos pačios mintys, ta neviltis ir totalus nuovargis buvo kažkokie žavūs, naivoki, tiesa, bet su savotišku pirmapradžiu tyrumo poskoniu. Dramaturgės Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ – ko gero, sėkmingiausia scenine lemtimi galinti pasigirti šiuolaikinė lietuviška pjesė. Palytėta stiprių režisierių rankos ji galėjo tapti kelių kartų būties ir buities manifestu. Oskaro Koršunovo teatro pastatyme „Liučė čiuožia“ perteikiamos unikalios prarastosios kartos sąmonės būsenos, įvyksta viešas atminties archyvavimas radikaliai šiuolaikinėmis kūrybos formomis. Žiūrovai susiduria su iššūkiu – išarchyvuoti atminties koncentratą, suplakti kokteilį, savo skonio savybėmis galintį bent trumpam sugrąžinti į pirmapradį dešimtąjį dešimtmetį.

Sunkumai namuose ir šeimyniniame gyvenime

Užuovėja nuo visų šio pasaulio negandų turėtų tapti namai. Pageidautina tokie kaip Klaipėdos lėlių teatro „Namai“ – pradėti nuo balto popieriaus lapo, nuo kuklaus gniutulėlio, mėtomo iš vyro į moters delnus. Nuo jo ketinimo dovanoti iš popieriuko išlankstomą žiedą, o jos noro turėti baltu jaukumu spindinčius namus. Meilėje ir džiaugsme išlankstytas jaukus origamis toks trapiai trumpalaikis, bet laikinai apsaugantis poros sukurtą bendrą kūrinį. Viltis ir tikėjimas lieka lengvesni už balto popieriaus lapelį, sutaršytą eilinės gyvenimo audros.

Ir kas gi liks po viso to?

Kokio nors „Pizduko“ danse macabre ant šio pasaulio kapo…

Šaltinis: https://www.7md.lt/teatras/2020-04-03/Negaluojantis-teatro-sezonas-

 

 

109110cookie-checkNegaluojantis teatro sezonas (2019-ieji)