Vaidas JAUNIŠKIS, www.menufaktura.lt

Išvydęs scenoje seniai matytus aktorius supranti, kad viena iš vaidybos disciplinų, kurių nemoko teatro akademijose – laukti. Pjesės, vaidmens, režisieriaus, idėjos. Vieniems nueiti į valstybinius teatrus ir atsistoti į eilę prie „zadniko“, pirmus metus patirti teatro „diedovščiną“  (dabar gal jau to nėra?), kitiems dar studijų metais įkurti savo teatrą ir vis tiek priklausyti nuo ateisiančio režisieriaus. Arba, neiškentus laukimo, imti kurti kolektyviai, taip, kad bent smagiai kurtųsi, ir laukti įvertinimo arba jį patiems pasiimti savais „piarais“ ir „laikais“. Kokie laikaI, tokie ir lAikai, kažkas parašė feisbuko išminties knygoje. Tai reiškia – kam ko pakanka, kuo kas pasitenkins, bet su meno kokybe vis dažniau tampa susijęs menas išlaukti.

Šiandien pažvelgus į apytuštes erdves už teatro sienų, galima sakyti, kad aktoriams lengviau: jie pripratę prie karantino, nes pripratę laukti savos valandos. Laisvės scenoje. Paradoksas pagal aktorių – būti taip sukaustytam vaidmens ir režisieriaus, kad pasijustum laisvas. Mazochistiškas noras, tačiau to ir laukiama – kol valanda išauš, o tada ji ar jis driokstels. Kad po to vėl lauktų, kol realiai išauš diena. „Ir kitą rytą pabudo žvaigžde“, norėtume pridurti, bet tai tinka Brodvėjui, o ne mūsų lėtesniam pasauliui. Nes net ir išnykus popierinei spaudai (visados jos, užgimusios tik dviem dešimtmečiams, ilgėsiuos), ketvirtą nakties – kai dar aktoriai švenčia premjerą ir vėlgi laukia – internete neatsiranda blic-recenzijų. Nes recenzijos iš esmės nieko nelemia, karavanai žmonių eina į dvasines dykumas nepaisant vertinimų, kur kas mažiau jų suka į oazes paisydami keleto argumentų. Nes mūsų recenzijos yra kitokios, dvasingesnės ir šiltesnės (maža šalis?) nei Tabithos Dickinson iš Alejandro G. Iñárritu filmo „Birdman“ – bet, tenka pripažinti, ji buvo stipriai konkretesnė ir tikslesnė, kad ir nenutuokė, kaip atsirado scenoje tikro kraujo lašų. Kritikui geriau nežinoti skysčių kilmės.

Tačiau laukimo pauzės pildomos – stovėjimu su alebarda ar šeštu valstiečiu masuotėje, dar kur nors, kur nesi nepakeičiamas, bet kai kurie aktoriai ir tai prisimena kaip būtiną trenažą. Šis laukimas gresia virsti rutina užsukti į darbą, po kurios anksčiau sekdavo kita – ateiti darsyk ir už tą alebardą atsistoti prie kasos langelio. Dabar net to neliko, lėšos atkeliauja į kortelę, bet iš teatro iškeliauja net ir ta vienintelė proga užsukti, susitikti, pasikalbėti. Žinoma, tai senasis teatro kaip pastato ir moralinės institucijos sudvasinimas, vakardienos likučiai, kurių gal šiandien visai neliko. Literatūrinės dalies vedėjai neaprašo teatro, nes nebeliko toje dalyje literatūros, o naujo tipo dramaturgai nekuria dramų. Aktoriai taip pat nebelaukia ir bėga ten, kur gali savo laiką iškeisti į greitesnę sumą banko kortelėje. Dažnai – į ten, kur jie yra siaubas-kaip-greitai pakeičiami. Bet bėgti taip pat reiškia laukti to šanso, kai programėlėje prie tavo pavardės nebus prirašyta kitos. Pastebėjote, kad teatre veik nebeliko dublerių, ir veikiau nuims spektaklį nei aktorių? Matyt, tai taip pat įvertinimas.

Ir vis dėlto visada egzistuoja dar vienas laukimo būdas, kuris pildomas ne pauzėmis už scenos, bet scenoje. Tai ne apie aktorius, kurie išeina į sceną statistiškai atlikti savo vaidmens, o apie tuos, kurie jį sukuria, kad ir koks menkas jis būtų. Kad ir nuo pat pradžių jiems, profesionalams, aišku, kad nieko gero iš šito spektaklio gali nebūti. Ne tik repeticijų pradžia – net pati pjesė nieko nežada, neaišku, kuriems velniams ji buvo pasirinkta, svarsto jie, sako grafomanišką frazę ir mintyse keikiasi. Bet jie eina ir kuria, suvokdami, o gal prisimindami, kad ir patys pradėjo ne nuo Hamleto ar Dezdemonos, o šie taip ir neatėjo.

Vaidmuo kaip solidarumo gestas – tai daugiau už patį vaidmenį. Man šio sezono herojai (ta didvyrio prasme, nors ir apie moteris kalba) yra Panevėžio teatro aktoriai, pirmiausia – Ligita Kondrotaitė ir Albinas Kėleris. Mūsų scenos megažvaigždės, dovanojusios puikių patirčių žiūrėti jas prieš… kiek metų? Bet tai buvo. Dabar jie eina į sceną tarsi kaudamiesi už jaunuosius, už teisę egzistuoti jų spektakliams, tegul ir netvirtiems, o kartais ir stokojantiems elementaraus amato (o kur šie jo įgis?). Nesiginčydami ar bent jau paklusdami pradedančių režisierių grand-koncepcijoms ir sceniniams užmojams. Tai aktorinė išmintis, kurią kadaise man išsakė kita teatro žvaigždė – mano dėdė Vania Vidas Petkevičius: net nesutikdamas su režisieriumi neprieštarauk, nes pralaimėsi.

Ligita Kondrotaitė tampa durininke, tarnaite, neprataria nė žodžio, net tarsi slėpdama veidą kažką stumdo, paduoda, o daugiausia kaip styga sėdi viename spektaklyje. Kitame, visiškoje klinikoje, kur klinika ir kuriama – ji tiesiog skaito savo vaidmenis ir juos komentuoja, ir tai tampa jos 15 minučių benefisu ir teatro švente. Ji nebijo rizikuoti ir eina į visai kito pobūdžio teatrą, kuris seniai keikiamas kaip „neteatras“, ir jį ištempia tuo, kas gali būti vadinama profesionalumu, bet greičiau – smalsumu pabandyti, ryžtu ir drąsa eksperimentui.

Albinas Kėleris ištisą veiksmą laukia, kad praeitų pro viešbučio fojė – ir per nepilną pasirodymo minutę sukuria iliuziją, kad visi prožektoriai pasisuko į jį – taip jis pasiima savo erdvę ir parodo, kas yra scenos metras. Nors, regis, nė ranka nebuvo pakelta. Nebijo pasišaipyti iš savęs anoje klinikoje, bando kurti desperatišką Čechovą, kai sprūsta iš jo rankų ne personažai – pats teatras, užmuštas naujojo „vizualiteto“ (t. y. vaizdų etiketo). Tragiškos minutės, kuriose aktorius taip pat tampa mirštančio teatro personažu. Ir tuo laimi, nes, pagal visas scenos meno logikas, teatras sukuriamas tada, kai jau išnyksta.

Greta kiti aktoriai – Panevėžio teatro karma jau tapo laukti. Dar vieno gelbėtojo, dar vieno ministro, dar kelių novatorių. Po minkštos rankos – kietesnės, tada kietos, tada dar kokios nors. Aktorių laikas – maištauti prieš tas visas rankas (kai pati scena laukia dramų, konflikto jėgos turi kažkur išsilieti), vadovų – skęsti biurokratijoje. O galėtų priimti naują literatūrinės dalies vedėją – vien tam, kad parašytų to pastato teatrinį romaną, kurį aktoriai ir suvaidintų. Realistiškai ir be farso, kuris visada yra išsisukinėjimas. Bet tai jau kita tema.

Šios dienos – ne apie pralaimėjimus, bet apie laukimą kaip laimėjimą. Apie laiką, kuris teka mūsų naudai. Kaip teigė japonų karo menininkai, o juos percitavo Jimas Jarmuschas, „Jei pakankamai ilgai sėdėsi prie upės, ja praplauks tavo priešo lavonas“. Aktoriai pripratę laukti. Priešai nesiliauja plaukę. Vadinasi, aktoriai laimi? Bet teatras – ne karas. Dar vienas paradoksas apie aktorius – jie laimi, kai nekariauja.

108880cookie-checkMenas laukti