Panevėžio miesto Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Lino Marijaus Zaikausko kūrybinė biografija – plati ir įvairi. Joje įrašyta ne viena dešimtis miestų – kelionių maršrutais jis išraižė Europą ir Aziją iki Tolimųjų Rytų. Per daugiau kaip ketvirtį amžiaus vadovavo Lietuvos rusų dramos ir Lenkijos Radomo teatrams, dirbo vyriausiuoju režisieriumi, buvo tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas, sukūrė per 80 dramos ir operos spektaklių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Rumunijos, Turkijos teatrų scenose. Dar būtų galima paminėti pelnytus apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose už geriausią spektaklio režisūrą, šiuolaikišką meninį sprendimą, kūrybinius pasiekimus. Be to, Lenkijoje pelnytas Radomo miesto Metų kultūros žmogaus titulas.

Šitiek pakeliavęs L. M. Zaikauskas prieš daugiau kaip porą metų grįžo į savo gimtinę – Panevėžį. Jis dabar yra ir teatro vadovas, ir režisierius, ir meno vadovas.

Sugrąžinti vardą

Nors Panevėžys ir negali konkuruoti su užsienio šalių miestais, tačiau miestą kadaise išgarsino dramos teatras, genialusis režisierius Juozas Miltinis.

Jau nuo 2015 metų rudens teatrui, kuris pavadintas genialaus režisieriaus J. Miltinio vardu, vadovauja L. M. Zaikauskas. Su juo ir kalbamės apie vadovavimą teatrui, apie spektaklių statymą, apie pareigų suderinamumą, apie ateities planus.

Pokalbio pradžioje priminsime, ką Lietuvos radijui 2015 metų lapkričio 24 dieną pasakė į J. Miltinio dramos teatro vadovo postą paskirtas L. M. Zaikauskas: „Turime stengtis, kad kiekvienas spektaklis būtų įvykis. Juos statyti kviesime geriausius režisierius, o aktoriai ir teatro administracija privalo panaudoti visas jėgas, patirtį, kad pasiektume aukštą lygį. Kiekvienas turime užduoti sau klausimą, ką dar galėtume padaryti teatrui be savo pagrindinio darbo. Tada Fortūna neatsuks mums nugaros. Norėsiu grąžinti teatrui vienos iš svarbiausių Lietuvos scenų, kurioje vyksta svarbūs, plačiai aptariami meniniai renginiai, vardą. Labai norėčiau, kad Panevėžio dramos teatras atgautų savo šlovę, kurios būta anksčiau, kad apie jį žinotų ne tik Lietuva, bet ir užsienis.“

Teatro trauka

– Kas nulėmė profesijos pasirinkimą? Ar tam pasirinkimui turėjo įtakos Panevėžio dramos teatro spektakliai, Juozo Miltinio autoritetas, jo požiūris į teatrą ir meną?

– Teatras visą laiką mane traukė ir domino, už tai esu dėkingas ne tik Juozui Miltiniui ir jo teatrui, bet ir tuo metu mieste su mokiniais spektaklius kūrusiai Editai Klimienei. Tuose spektakliuose ir aš dalyvaudavau. Visa tuometė teatro aplinka mane stipriai įtraukė, teatrinė sėkla buvo pasėta ir negalėjo nesudygti. Matyt, tokia jau buvo mano lemtis, neišvengiamai turėjau tapti režisieriumi, aišku, tam įtakos turėjo ir tėvai. Jie vertė skambinti pianinu, lankyti muzikos mokyklą.

– Ką pats manote apie režisūrą? Kaip apibūdintumėte savo režisūrinį metodą?

– Jau prasidėjus spektaklio repeticijoms aš visada žinau, ko noriu, mano galvoje yra spektaklis nuo A iki Z. Žinoma, tai nereiškia, kad repeticijų metu nevyksta tam tikri pakeitimai ir atradimai. Manau, ir aktoriams svarbu žinoti, kad režisierius žino, ko jis nori. Tada aktorius pasiduoda, yra vedamas, gali jaustis komfortabiliai.

– Iš kur semiatės jėgų, patirties? Kaip visi šie darbai dėliojasi sąmonėje?

Aš niekada neatsipalaiduoju. Kūrybinis procesas vyksta su keliomis pjesėmis vienu metu. Ir dažniausiai kūrybinis įkvėpimas kyla iš kasdienybės. Nuo teatro aš niekada nesiilsiu.

Trūksta laiko

– Esate ir teatro vadovas, režisierius, meno vadovas. Kaip sutelpa jumyse trys pareigos?

– Taigi būna toks reiškinys „trys viename“. Tačiau tie trys pykstasi tarpusavyje. Dažniausiai pykstasi ūkininkas su menininku, bet ką darysi: yra kaip yra. Viską reikia daryti, nors kartais labai trūksta laiko viską atlikti tinkamai.

– Kurios pareigos pirmauja?

– Labai gaila, bet daug jėgų ir sveikatos atima ūkinė pusė: direktoriaus ir vadovo pusė. Būtų smagiau jei meninė pusė pirmautų. Tačiau pamažu komandos dėlionė ryškėja. Manau, kad laikui bėgant viskas susidėlios taip, kaip turi būti. Galėsiu daugiau jėgų skirti menams. Juk geras vadovas ne tas, kuris viską pats daro, o tas, kuris nurodo ką daryti ir pasitiki darančiais.

Išvažiuoti jau gali

– Spektaklius statote ne tik Panevėžyje. Jūsų kelionių maršrutai už Lietuvos ribų? Galit ramiai išvažiuoti ir statyti spektaklius kituose teatruose?

– Pernai metais per atostogas spektaklį pastačiau Batumio teatre, o šiais metais per nemokamas atostogas stačiau spektaklį Rusijoje, Nižnij Novgorode. Tai buvo mano seni susitarimai ir turėjau atlikti pareigą. Negalėjau savo seniems bičiuliams pasakyti „ne“. Būtų nepatogu. Manau, kad išvykus teatras kuo puikiausiai dirbo. Per tą laiką, kai manęs nebuvo, ir premjera „Chanuma“ buvo pastatyta ir parodyta. Išvykęs buvau ramus, nes žinojau, kad teatras dirba normaliai. Atėjo laikas, kai gali išvažiuoti, nes palieku teatrą gerose rankose. Procesas teatre vyko nesustodamas.

– Jūs gerai jaučiatės ir Lietuvoje, ir kitoje šalyje? Jums tai ne problema?

– Menui vieta neturi reikšmės. Jei kuri meną, statai spektaklį, jokio skirtumo, kur vyksta procesas. Tačiau didelę reikšmę turi komanda su kuria dirbi, aktoriai ir kiti pagalbininkai. Visada malonu dirbti su gerais aktoriais.

Blogų nesirenka

– Šiais metais J. Miltinio dramos teatre statomi užsienio rašytojų parašytos pjesės. Dabar įgyvendinat projektą „Rusijos dienos“ (Russia today). Kaip atrandate kūrinius?

– Projektas skirtas Rusijos revoliucijos šimtmečiui minėti. Ne paslaptis, kad šios revoliucijos padarinius jaučia visas pasaulis. Apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Suskaldė pasaulį į keliasdešimt dalių. Tas periodas buvo ir negalime užsimerkti ir sakyti, kad to nebuvo. Istorijos nepakeisi ir neperrašysi. Surasti kūrinius nėra sunku, reikia skaityti, o skaitau daug. Be to, daugelio pjesių autorių asmeniškai pažįstų. Pjesių autoriai – geri dramaturgai. Blogų nesirenku. Tai Juroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“, Michailo Durnenkovo pjesė „Karas dar neprasidėjo“, Seppo Kantervo pjesė „Siena“. Rusija didelė šalis, todėl ten daug gerų menininkų ir yra iš ko rinktis.

– Savo laiku statėte Antono Čechovo kūrinius, o dabar – jaunų rusų autorių parašytas pjeses. Tarp tų kūrėjų laiko atstumas nemažas. Kuo jų kūryba artima?

– Tam kad suprastume skonius reikia būti išprususiam, išsilavinusiam. Tai to atstumo lyg ir nėra, nes žinau visus skonius. Kai esi išprusęs, tai puikiai jauti A. Čechovą ir puikiai jauti bei supranti J. Pulinovič pjesės reikšmingumą.

Planai ateičiai

– Kokie planai 2018 metams?

– Jau mąstau apie 2018 metus. Vedame derybas su Cubert Colas iš Marselio, su Jonu Jurašu. Ir su Andro Enukidze, kad jis pastatytų Šekspyrą. Tik dar nežinau, kurią pjesę. Gal „Vindzoro šmaikštuoles“ arba „Užsispyrėlės sutramdymą“. Be to, galvojame apie projektą. Tai būtų misteriją pagal Dantės tekstus. Galvojame, kad šis projektas būtų rodomas bažnyčioje. Dar tariamės su Getės institutu, bet dar nežinau, koks vokiečių režisierius atvyks iš ten statyti spektaklio. Tiesa, dar ir pats statysiu spektaklį. Tai va, 2018 metai lyg ir suplanuoti. Dar reikia nepamiršti ir šių metų rudens. Atvažiuos garsi bulgarų režisierė Nina Dimitrova ir statys spektaklį pagal Kristijono Anderseno pasakų motyvus „Tėtis visada teisus“, atvažiuos jaunas prancūzų režisierius Žan Seril Bady iš Grenoblio. Statys spektaklį pagal Žoržo Feido pjesę „Ponių siuvėjas“. Šio autoriaus pjesė pirmą kartą bus statoma Lietuvoje. Rudenį statysiu pats spektaklį Šekspyro „Audrą“ sujungta su Henrio Perselio oratorija „Stebuklinga sala“. Tai bus grandiozinis projektas, kuriame be J. Miltinio dramos teatro trupės dalyvaus Klaipėdos muzikinis teatras, Vilniaus choras „Vilnius“ ir  Minsko muzikinio teatro šiuolaikinio baleto trupė. Tačiau viskas priklausys nuo finansavimo. Jei negausime jo, šio projekto teks atsisakyti.

Straipsnis parengtas projektui: “J. Miltinio dramos teatras – tarptautinės kultūros kontekste”.

 

Raimonda Mikučionytė

Aina.lt

2017-03-25