Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, statantys spektaklius vaikams, neslepia, kad spektaklius vaikams statyti nėra lengva. Vaikai labai jautri ir itin reikli publika, spontaniškai reaguojanti į veiksmą scenoje. Tačiau nežiūrint į visus nepatogumus, J. Miltinio dramos teatras nėra abejingas vaikams ir mažiesiems žiūrovams duoklę atiduoda nuoširdžiai. Teatro repertuare net šeši vaikams skirti spektakliai. Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad teatras – tinkama erdvė vaikams.

Kalėdinis stebuklas

Vienas tokių nepamirštamų spektaklių – Kalėdinė pasaka vaikams „Ar pažįsti Kalėdų Senelį?“. Tiesa, ji rodoma išskirtiniu atveju – pačių gražiausių metų švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų – laikotarpiu.

Šis nuotaikingas ir išradingas spektaklis vaikus nukelia į užburiantį kalėdinių stebuklų mišką. Jo metu sužinoma, kad ir vilkas, ir avinas labai džiūgauja pagaliau atėjus Kalėdoms. Taip pat parodoma, kaip Kalėdų Senelio pagalbininkas – viską užmirštantis keistuolis nykštukas vardu Pamiršau, šiuos nesutaikomus priešus paverčia partneriais ir kaip iškyla baisi grėsmė Kalėdų švente. Ar Kalėdų stebuklas įvyks? Ar Kalėdų Senelis suspės įteikti dovanėles nekantraujantiems vaikams? Tai ir aiškinamasi spektaklyje „Ar pažįsti Kalėdų senelį“, skirtame ir mažiems, ir dideliems, ieškantiems kalėdinio stebuklo bei pasakos.

Statyti atsakingai

„Ar pažįsti Kalėdų Senelį?” – septynioliktasis Vytauto Kupšio pastatymas J. Miltinio dramos teatre. Pusė iš jų – spektakliai vaikams. Pasak V. Kupšio, kalėdiniai spektakliai reikalauja ypač didelės ir aktorių, ir režisieriaus atsakomybės. „Tokie pastatymai – šventė į juos ateinantiems: įvairaus amžiaus vaikams, juos atvedusiems tėveliams ar seneliams. Kalėdiniai spektakliai tuo ir išsiskiria, kad turi skleisti šventinę nuotaiką ir patikti visiems”, – pabrėžė pjesės autorius. Spektaklio režisierius aiškino, kad šiuo metu spektaklis nerodomas: „Laukiame žiemos. Juk nerodysi Kalėdinio stebuklo pavasarį. Ateis gruodžio mėnuo ir vėl su vaikais aiškinsimės, kas ir kai pažįsta Kalėdų Senelį.“

Iš tiesų, kaip pripažino V. Kupšys, nėra jokio skirtumo, kam statyti spektaklį – vaikams ar suaugusiesiems. „Visada reikia stengtis iš visų jėgų ir atiduoti visą save. Kitaip teatre neįmanoma. Vaikams spektaklį statyti lygiai taip pat atsakinga, kaip ir suaugusiems. Sakoma, kad vaikų negali apgaudinėti, net ir spektaklyje. Nežinau, kas sugalvojo tokį pasakymą. Apgaudinėti negali nei vaikų, nei suaugusiųjų. Jeigu pradėsi apgaudinėti, apgaulė spektaklyje greit išaiškės ir žiūrovas neis į tokį spektaklį“, – įtikinamai kalbėjo režisierius.

Atnaujino spektaklį

Dar viena spektaklį „Išgelbėkime kengūriuką“ pastatęs J. Miltinio dramos teatre aktorius ir režisierius  V. Kupšys sako, kad šis spektaklis pirmą kartą pastatytas buvo prieš gerą 20 metų. „Berods pirmas spektaklis įvyko 1993 metais. Spektaklio renovacija įvyko 2016 metų sausio mėnesį, o dar kartą teko jį perstatyti jau šiais metais – keitėsi aktoriai“, – aiškino V. Kupšys.

Spektaklyje kalbama apie drąsą, pasiaukojimą, draugystę. „Tai dalykai apie kuriuos rašė ir rašys visada. Mūsų istorija apie tai, o joje siaučia penki pašėlę personažai. Ir visai nesvarbu – geri ar blogi – visi jie be proto simpatiški ir pašėlę“, – kalbėjo apie spektaklį režisierius ir teigė, kad statant spektaklius, nesvarbu, kuriai amžiaus grupei jis būtų skirtas, svarbiausia aktorių komanda dirbanti vieningai ir draugiškai.

Istorija apie našlaitę

Romantinė dviejų dalių drama „Anė iš Žaliastogių“ – spektaklis skirtas visai šeimai. J. Miltinio dramos teatre spektaklį pastatė režisierius Antanas Gluskinas. Premjera – 2012 metų lapkričio 18 dieną.

Spektaklis pastatytas pagal Kanados rašytojos Liusės Modės Montgomeri (Lucy Maud Montgomery) (1874–1942) to paties pavadinimo romaną.

Spektaklis, ugdantis jautrumą ir gerumą. ,,Anė buvo atvira siela ir karšta liepsna, ir skaidri rasa. Iš karto ir viską – tiek gyvenimo malonumus, tiek skausmus – išgyvendavo trigubai stipriau nei visi kiti.“ (L. M. Montgomery)

,,Anė iš Žaliastogių” – gerumu ir švelnumu persunkta romantinė drama apie vaiko vaizduotės jėgą, draugystę, pirmąją meilę, savo vietos pasaulyje ieškojimą, pasiaukojimą dėl artimų žmonių. Tai spektaklis apie vaikų prieglaudos augintinę našlaitę Anę – svajoklę mergaitę morkų spalvos plaukais.

Kaip teigia režisierius A. Gluskinas, Lietuvos vaikus šiandien slegia per didelis agresyvios informacijos srautas iš aplinkos – interneto, televizijos, o tai slopina emocijas. Vaikai vis mažiau skaito knygų.

Į pirmąją spektaklio peržiūrą režisierius A.Gluskinas pakvietė 100 vaikų iš Panevėžio daugiavaikių šeimų, Pradinės mokyklos ir A. Bandzos vaikų globos namų.

Įstabi istorija

Dar vieną stebuklingą pasaką vaikams „Sidabrinės strėlės kelionė“, pagal Džanio  Rodario pasaką, J. Miltinio dramos teatre pastatė režisierius Dalius Skamarakas.

Yra pasaulyje rašytojų, kurių knygos skaitomos iš kartos į kartą. Ir tokia knyga yra „Žydriosios strėlė kelionė“. Tai įstabi istorija, kuri nutiko Kalėdų naktį, kuomet paprasti dalykai virsta stebuklais. Žaislų krautuvėlės gyventojai – žaislai – sėdo į „Sidabrinės strėlės“ traukinuką ir iškeliavo pasidovanoti vaikams.

Spektaklis „Sidabrines strėlės kelionė“ moko svarbių dalykų. Tai, kad esi gražus, be abejones, reiškia nemažai. Tačiau labai svarbu ir vidinis grožis, sugebėjimas užjausti kitą, ne tokį gražų, suvargusį, galbūt mirštantį. Puiku, kai esi stiprus ir narsus, bet kaip svarbu teisingai pasielgti, kai tavo užtarimo ir apgynimo reikia silpnajam.

Spektaklis skirtas stebuklais tikintiems žiūrovams – nuo trimečių klausinėtojų iki paauglių ir jų tėvelių.

Pasaka paliečianti visus

Vienos dalies pasaka vaikams „Katės namai“, kurią teatre pastatė režisierius Vitalijus Mazūras, pirmą kartą parodytą 2010 metų gruodžio 22 dieną. Spektaklis pastatytas pagal rusų rašytojo ir poeto Samujilo Maršako knygą. Šis kūrėjas – vaikų draugas ir vaikų literatūros kūrėjas pirmuosius eilėraščius sukūrė būdamas 4 metų. Berniukas augo Voroneže, talentingo inžinieriaus – išradėjo šeimoje. Kai Samujilui sukako 15 metų, jis jau buvo prirašęs ne vieną sąsiuvinį eilių, kuriomis ir susižavėjo žymus rusų kritikas Vladimiras Stasovas. Jis pasirūpino, kad gabusis jaunuolis persikeltų į Peterburgą, į geriausią Rusijos gimnaziją. Vėliau S. Maršakas mokėsi Anglijoje, o į Rusiją sugrįžo 1914 metais. S. Maršakas skaudžiai išgyveno suirutę, nes suprato, kad labiausiai kenčia vaikai. Rašytojas nusprendė kurti tik vaikams ir subūrė vaikų teatrą bei įsteigė vaikų žurnalą. Tada ir gimė neužmirštamos pjesės „Dvylika mėnesių“, „Protingi daiktai“, „Katės namai“.

Samujilo Maršako kūryba lengvai suvokiama, ji atveria kiekvieno sielą ir paliečia subtiliausias sąžinės kerteles.

Didžiulė atsakomybė

Dviejų  dalių spektaklį vaikams „Pifo nuotykiai“, pagal E. Žukovskaja ir M. Astrachan, pirmasis pastatė režisierius Vaclovas Blėdis., o atnaujino aktorius ir režisierius Romualdas Urvinis. Dabar šių abiejų dydžių žmonių jau nebėra: V. Blėdis mirė 1999 metų rudenį, o R. Urvinis – 2016 metų pavasarį.

„Pifo nuotykiai“ – svajonių spektaklis ne tik jauniems J. Miltinio dramos teatro aktoriams, bet ir mažiesiems žiūrovams. Tai linksma pasaka-nepasaka apie šunelį Pifą, kuris gyvena berniuko Dudu šeimoje, kartu su teta Agota ir dėde Cezariu. Kaip bebūtų keista, doras, ištikimas šunelis visai nelinkęs krėsti šunybių. Jis norėtų gražiai bičiuliautis su visais kiemo gyventojais ir kaimynais. Bet visa bėda – klastūnas katinas Herkulis. Murklys melagingai pagavo pelytę Rozaliją, už tai buvo priimtas į jaukius Agotos, Cezario ir Dudu namus. Va tada ir prasidėjo pats smagumėlis – nuotaikingos „šuniškos“ istorijos.

Tuomet, 2009 metais, spektaklį atnaujinęs režisierius R. Urvinis sakė, kad J. Miltinio dramos teatre tradiciškai stengiamasi kasmet pastatyti po vieną spektaklį vaikams. „Nuo lopšinės, nuo išmintingos pasakos, padedančios skirti gėrį nuo blogio, prasideda mažo žmogučio vertybių formavimasis, jo stojimasis ant kojų ir pasirengimas eiti sudėtingu gyvenimo keliu“, – taip prieš 8 metus sakė R. Urvinis. Pasak jo, sukurti vaikišką spektaklį – didžiulė atsakomybė teatro darbuotojams, nes  ir vaikams reikia vaidinti taip, kaip suaugusiems, tik dar geriau ir nuoširdžiau. Tokia teatro misija.

 

Raimonda Mikučionytė

2017-03-15

AINA.lt