Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma RAZMISLAVIČIŪTĖ – JUODĖ jau daugiau kaip dešimt metų savo gyvenimą kuria ne gimtuosiuose Anykščiuose, bet Panevėžyje – čia jos darbas, čia šeima, draugai… Tačiau, pasak aktorės, Anykščiai visada bus ta pagrindinė stotelė, iš kurios artimųjų palydėta, išvyko siekti savo svajonių ir kurti gyvenimo kitur.

„Aš manau, kad Anykščiai – gražiausia vieta Lietuvoje ir visada oriai atsakau į klausimą, iš kur esu kilusi“ – anyksta.lt projektui „Jungtys“ sako aktorė.

– Kas Jums telpa į žodį „namai“? Kiek vietos šioje sąvokoje yra skirta Anykščiams?

– Anykščiai yra mano Tėvelių namai, mano vaikystės, paauglystės, svajonių ir draugų namai. Anykščiai, savokoje „namai“ užima ne mažesnę vietą negu miestas, kuriame pati dabar gyvenu (T. Razmislavičiūtė – Juodė nuo 2007 m. vaidina Panevėžio J. Miltinio dramos teatre – aut.past.). Anaiptol!

Aš nuoširdžiai manau, kad Anykščiai – gražiausia vieta Lietuvoje ir visada labai oriai atsakau į klausimą, iš kur esu kilusi (šypsosi)…

Beje, vakar tokį klausima kėlė lenkų režisierius Tomasz Lescsinski, kurio statomame spektaklyje pastaruoju metu repetuoju. Ir kai gerbiamas kolega Albinas Kėleris paantrino, kad Anykščiai – gražiausias Lietuvos miestelis – jaučiausi laiminga, lyg gavusi asmeninį komplimentą (šypsosi).

– Ar tiek metų nebegyvenant Anykščiuose liko sentimentų kurioms nors miesto vietoms, ar grįžus čia norisi ne tik pabūti su artimaisiais, bet ir pereiti per Anykščius?

– Pirmuosius keletą metų – veržte verždavausi aplankyti gerai pažįstamas ir išvaikščiotas vietas. Kaskart nuvažiuodavau į Jono Biliūno gimnaziją, kurioje mokiausi visus 12 metų. Dabar truputį kitaip… Rečiau parvažiuoju, norisi daugiau laiko praleisti su Tėveliais. Mes su Sūneliu, Sesė su Dukrytėmis – pilni namai klegesio, krūva reikalų ir veiksmo juose…  Tačiau kaskart važiuodama per Anykščius pasižiūriu į Kultūros centrą, į buvusi policijos pastatą (jame daug metu dirbo mano Tėtis), muzikos mokyklą, (kurioje irgi mokiausi ilgai) ir ,žinoma, – į griuvėsius ant upės kranto, kurie kažkada buvo didžiulis pastatas, pavadinimu „Svetainė „Krantas“, čia, grįžusi iš mokyklos, padėdavau dirbti Mamai…

– Ar nuo to laiko, kai palikote Anykščius, čia daug kas pasikeitė?

– Labai daug kas! Anykščiai tapo didele trauka turistams! Miestelis nuolat pilnas žmonių, netgi automobilių spūstys ir begalinės eilės parduotuvėse tapo Jūsų aktualija.

Pasikeitė ir mano paauglystės Anykščiai… Populiariausia vieta – parkelis, kaip mes ji vadindavom, toli gražu nebuvo toks tvarkingas ir jaukus kaip dabar. Mūsų vadinamame „skverelyje“ tada nebuvo net pamatų naujojo bibliotekos pastato, o pastate, kuriame dabar Angelų muziejus, tada buvo parduotuve „Saulutė“ , kurioje mes pirkdavome skrudintas saulėgrąžų sėklas (šypsosi)…

Miesto aikštėje irgi rinkdavomės ne prie skulptūros, o prie seno laikrodžio, kuris net nežinau, ar kada rodė tikslų laiką… Nebevardinsiu, sąrašas ilgas. Mano karta jį papildytų dar daugiau…

– Augote ne menininkų šeimoje – tėtis Raimondas Razmislavičius  buvo Anykščių rajono policijos komisariato vadovas, vėliau pasuko į politiką, mama Laima Razmislavičienė – ėjo vadovaujamas pareigas knygyne „Pagasas“, sesuo Agnė kurį laiką gyveno ir dirbo Briuselyje, dabar užima aukštas pareigas Lietuvos žemės ūkio ministerijoje, brolis Vainius pasirinko inžinieriaus mechaniko specialybę…

O jūs dar besimokydama mokykloje jau vaidinote režisieriaus A. Navalinsko spektakliuose, baigusi mokyklą išvažiavote aktorystės studijuoti į Klaipėdos universitetą,o dabar nuolat pasirodote Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro scenoje. Gal prisimenate, iš kur ir kaip kilo noras vaidinti, ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote šią specialybę, ir pagaliau, ar artimieji niekada nesakė, kad norint gerai gyventi, reikia rinktis „žemiškesnę“ profesiją?

– Noras vaidinti man kilo 5-oje klasėje, kai nuėjau į Kultūros centre renkamą dramos būrelį ir pirmo susitikimo metu būrelio režisierė Audronė Pajarskienė mums surengė ekskursiją po sceną bei jos užkulisius.

Audronės pasakojimas mane tiesiog užbūrė, tada scena man pasirodė kaip šventa vieta, kurioje vyksta magiški dvasiniai dalykai: persikūnijimai, išpažintys, kūryba… O užkulisiai, kaip nenusakomos vidinės žmogaus disciplinos ir susikaupimo slėptuvės – tada atrodė, kad net norėčiau juose gyventi… Taip mane įtraukė… ir nepaleidžia vis dar. Labai tikiuosi, jog niekada nesigailėsiu šios priklausomybės.

Artimieji… Na, ką jie galėjo pasakyti šitaip užsidegusiai mergaitei? Visi žinojo, kaip aš norėjau būti aktore, neslėpiau to noro, nes vaidyba man buvo visiškai numeris vienas, nieko nebuvo svarbiau už tą svajonę. Kartais girdėdavau: „Iš ko tu duoną valgysi?“, bet aš net nepamenu tų žmonių – neklausydavau, žinojau, kad jei nebūsiu aktore, man ir duona nebus skani.

– Beje, o gal ir būnant aktore galima „gerai gyventi“ ir „duoną skanią” valgyti?

– 10 metu gyvenu iš profesijos, apie kurią, svajojau nuo vaikystės. Ir mano gyvenimas tikrai labai geras…

– Mes, žiūrovai, atėję į spektaklį jau matome galutinį produktą. O ar daug jėgų aktoriui kainuoja sukurti tą galutinį produktą? Ar tiesa, kad į vaidmenį reikia „įeiti“, bet reikia iš jo ir „išeiti“? Ar Jūsų karjeroje buvo vaidmenų, iš kurių „išeiti“ būtų buvę itin sunku?

– Nuovargis proporcingai lygus vaidmens sudėtingumui – labai priklauso ar pagrindinis, antraplanis, ar epizodinis vaidmuo. Nors… Net jei spektaklio metu į sceną išeini 7 kartus po pusę minutės, vis tiek ruošiantis premjerai nuovargis būna žvėriškas. Juk mes, aktoriai, egoistai – niekad į sceną neišeisim šiaip sau.

Labai patiko vienos aktorės posakis: „Neduokdie pasijusiu ne viską padarius – pati sau kojas nusikaposiu“. Taip ir yra – vis tiek suki galvą, nerviniesi, kuri personažą iš pagrindų: ir naktimis nemiegi, ir apetitas dingsta, ir visi kiti požymiai…

Nežinau, ką reiškia „išeiti iš vaidmens“, turbūt tai būna savaime – papasakoji istoriją, šviesos užgęsta, durys užsidaro ir paleidi personažą gyvent savarankiškai. Nes… na kur gi tu jį nusineši…

Scenos istorijos yra aukščiau mūsų gyvenimų, neįmanoma jų išlaikyti šalia savęs.. Bet yra… Yra spektaklių, po kurių arba išsiverkti, arba išsistaugti, arba, nežinau, prisigerti, išprotėti įmanoma. Tada grįžusi namo pasakau Vyrui: „Verksiu“. Turi sau padėt išleist tą tuštumos gumulą, nes uždusi.

– Mus visus kartais užklumpa „nedarbadieniai“ – o ar jums būna taip, kad nesinorėtų net pažvelgti į scenarijų, būna, kad surastumėt priežasčių nenueiti į repeticiją? Gal žinote receptą, kaip išgyventi tuos kartais užklumpančius „nedarbadienius“?

– Žinoma, yra pjesių, kurios man nepatinka. Juk ir žiūrovui ne visi spektakliai patinka –tiesa? Tad įsivaizduokite, kad mums reikia vaidinti ir kurti tai, kas Jums nepatinka. Ir va čia mes tampame lygūs su tais, kurie kasdien eina į nemėgstamą darbą.

Taip, aš turiu receptą – žiupsnelis fantazijos, pliūpsnis kūrybos ir savimotyvacija, net jei ji visai išgalvota, nereali ir utopinė. Aš taip darau – fantazuoju. Visada yra priežastis kodėl tu, žmogau, darai tai, ką darai. Visada. Turi ją surasti arba sugalvoti. Tą priežastį. Ir pavadint ją motyvacija. O jeigu nepavyksta net fantazuoti – tada eik daryti kažką kitą…

– Vaidinate ne tik suaugusiems skirtuose spektakliuose, bet ir vaikiškuose. Kuriai publikai sunkiau vaidinti?

– Žinoma, suaugusiems. Suaugę – reiklūs. O vaikai kuria kartu su tavimi. Stebiu savo Sūnų ir prisimenu save vaikystėje – kaip toli nešdavo svajonės ir mintys. Tereikia paleisti jas, o vaikai dar prideda savo fantazijų, tik spėk gaudyti (šypsosi)…

Suaugusius su fantazija ir svajonėmis sunkiau „paimsi“. Dar nemažai gelmės, patirties ir išminties turi sukrauti.

– Teatro scena, kino aikštelė, įvairių renginių vedėjos amplua – o kas vis dėlto mieliausia sielai?

– Visi šie trys dalykai, kuriuos įvardinote. Jie labai skirtingi, tačiau man jie papildo vienas kita. Užpildo mane.

– Ar yra vaidmuo, kuriuo pati itin didžiuotumėtės? O gal esate sau labai kritiška?

– Ne. Nėra tokio vaidmens, kuriuo didžiuočiausi. O ir negalėtų būti… Teatras juk gyvas menas, vyksta čia ir dabar. Pasibaigęs spektaklis sunyksta kartu su vaidmenimis. Tą akimirką, kai esi scenoje, nėra laiko didžiuotis, o kai spektaklis baigiasi –jau per vėlu (juokiasi aktorė)…

Tačiau yra vaidmenų, kuriems esu dėkinga – kurie mane keitė ir brandino kaip žmogų, kaip aktorę. Kurie mielesni už kitus…

– Kad aktoriai repetuoja teatre – viskas aišku, visi mes atėję į darbą dirbame. O ar mato Jūsų vyras bei sūnelis žmoną bei mamą repetuojančią namie?

– Sūnus namie repeticijos nėra matęs. Bet matė Teatre… O Vyrui kartais papasakoju, ypač komedijų dialogus, mizanscenas, kartais net klausiu vyriškos logikos…

Ir visada paskaitau tekstus, kuriuos tenka rašyti renginiams, interviu. Be Jo pritarimo nesijaučiu jaukiai…

Bet šiaip, repeticija – labai intymus procesas. Repeticijoje, kūrybos tėkmėje, paieškose, aktoriai dažnai savo vidų apnuogina labiau negu scenoje, o nuogas juk geriausiai jautiesi tarp nuogų, ar ne taip? Pašalinės ausys ir akys – jos neša kitą energiją. Man geriau, kai jų nebūna.

– Prieš porą metų gavote vaidmenį visam gyvenimui – tapote Mama (sūneliui Adomui praėjusį mėnesį suėjo du metukai – aut.past.). Kaip šis vaidmuo pakeitė Jus kaip asmenybę, kaip moterį, o gal pakeitė ir kaip aktorę?

– Pakeitė. Nes dabar žinau, kas pasaulyje svarbiausia ir kaip atrodo tikra meile iš pirmo žvilgsnio. Ir tas žinojimas kitoks negu visi iki tol buvę žinojimai – jis ne žodžių ir net ne proto lygmenyje, jis tikras.

Kokia bebūtų mamos profesija, visi vaikai auga, serga, neturi nuotaikos ir nori mamos – vienodai. Tad iš mano minčių dingo planavimo metodas: „Dabar darbai, o tada visa kita“. Pastarųjų kelių metų metodas: „Dabar šeima, tada darbai. O visa kita – kada nors…“

Pakeitė ir kaip aktorę. Tačiau šitai žodžiais nusakyti sunku. Tiesiog būna gyvenime įvykiu, po kurių žmogus niekada jau nebus toks, koks buvo. O kadangi teatras – gyvo žmogaus reikalas, tai tokios patirtys neatsiejamos nuo scenos. Tarsi išsiplėtė emocinė erdvė, tarsi širdis tapo didesne… Na, kaip ir minėjau, žodžiais nenusakysiu, bet, manau, kad visos aktorės tą pajunta.

Ir taip – pakeitė turbūt ir asmenybę. Aš nebegaliu nematyti aplinkos, kurioje mes gyvenam, aplinkos, kurioje auga mūsų vaikai. Mūsų – turiu galvoje mūsų visų, Lietuvos vaikai. Mane siaubas apėmė suvokus, kad tie, kurie žudo moteris ir mergaites, muša ir užmuša vaikus – tai mano bendraamžiai, mano kartos žmonės. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo vaikai. Dar nesuvokiu, kas atsitiko, kas buvo ne taip, ko truko ar buvo per daug, kai mes augome, kad išaugo tokia karta. Man gėda, baisu, pikta ir liūdna, kad tai vyksta. Bet apie tai mes pasikalbėsime kitą kartą, tegu tai būna kito interviu tema…

 

Anyksta.lt

2017-03-21