Laura ŠIMKUTĖ, www.menufaktura.lt

Buvo laikai, kai serialas „Tvin Pykso miestelis“ buvo ant bangos. Nes jame tilpo viskas, ko galėjo norėti žiūrovas – mįslinga, niekaip neišaiškinama istorija (jei ne TV prodiuseriai, pagal originalų režisieriaus sumanymą, žiūrovai taip ir nebūtų sužinoję, kas gi nužudė Laurą Palmer), antgamtiškos jėgos, užvaldžiusios iš pažiūros patį paprasčiausią miestelį, kurio miškuose slypėjo didis blogis. Paskelbus, kad po 25 metų (ir kas galėjo pagalvoti, kad seriale nuskambėjusi frazė „susitiksime po 25 metų“ išsipildys?) serialas grįžta į eterį trečiam sezonui, prasidėjo nauja populiarumo banga. Kone kiekvienas, besijaučiantis kino ir geros televizijos fanu, jautė pareigą peržiūrėti viską, ką iki tol sukūrė kino siurrealistu vadinamas Davidas Lynchas – visi norėjo susipažinti su režisieriaus kūryba, tai net tapo savotiška mada, kuri galiausiai įsikerojo į popkultūrą. Nežinau, kiek režisierius Augustas Gornatkevičius ar rašytojas Tomas Šinkariukas gilinosi į lynčišką estetiką, tačiau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas spektaklis „Kelionė į Edeną“, be abejonės, yra persmelktas jau minėtos estetikos.

Iš pirmo žvilgsnio spektaklio siužetas atrodo paprastas: Izabelė ir Rolandas (Justina Nemanytė ir Emilis Pavilionis), norėdami praskaidrinti įgrisusią kasdienybę, nusprendžia automobiliu nuvykti iki Nidos. Pakeliui jie sutinka Miką ir Moniką (Giedrius Arlauskas ir Agnieška Ravdo), kurie prisijungia prie jų kelionės.

Kelionę šiame spektaklyje galima suprasti trejopai: kaip fizinę kelionę iš taško A į tašką B (tai ir vyksta pirminiame pasakojimo lygmenyje), kaip tam tikrą dvasinę kelionę, išbandymų kelią (susidūrimas su iššūkiais santykiuose) bei psichiką veikiančių medžiagų sukeliamą kelionę, pasinėrimą į savo pasąmonę, kitaip žinomą tripą. Spektaklio anotacijoje užsimenama, kad vienas įkvėpimo šaltinių – tai Aldous Huxley’o esė „Suvokimo durys“, kurioje aprašomas psichodelikų poveikis žmogui. Psichodeliškai išjudinta pasąmonė yra tarsi atspirties taškas bandant suvokti, kokios yra žmogaus vaizduotės ribos ir kas slypi už tų durų, kurias atrakina tokios medžiagos kaip LSD ar, konkrečiai, Huxley’o atveju, meskalinas. „Kelionėje į Edeną“ vaizduotės klodus atrakina alkoholis – veikėjai arba dalyvauja pasilinksminime, arba jau yra po jo ir jaučia pasekmes, kurios dažniausiai pasireiškia atminties sutrikimais, nevaldomu elgesiu, nebesusigaudymu laike. Nors spektaklio pirmoje dalyje esti momentas, kuomet galima pagalvoti, kad galbūt alkoholis čia tik tarp kitko, nes keisti, nepaaiškinami, sapnišką estetiką primenantys reiškiniai prasideda tik gurkštelėjus paprasčiausio vandens iš buteliuko. Ir nesvarbu, efektas pasiekiamas magišku vandeniu ar spirituotu – būdas vis tiek haksliškas. Toks kontekstas leidžia spektaklio mikropasaulyje vykti patiems neaiškiausiems reiškiniams, jungti nesuderinamus dalykus, – viskas atrodo logiška.

Bet grįžkime prie vadinamosios lynčiškos estetikos. „Kelionėje į Edeną“ galima rasti nemažai nuorodų į David’o Lyncho kūryboje plėtojamas temas – būtent temų koncentracija, deriniai bei pateikimo būdas ir priverčia mąstyti apie galimas sąsajas su šiuo konkrečiu kino režisieriumi. Personažus nuolatos lydi situacijų neapibrėžtumas: ką jie veikė, kur jie buvo iš tiesų, kas nutiko? Tad antroje dalyje galime kelti klausimą: ar tai, ką matėme iki šiol, įvyko iš tikrųjų? Ar tai buvo tik karščiuojančios pasąmonės vaizdinys? Pavilionio Rolandas po visos beprotybės pachmielnas pabunda po skėtuku kavinėje, atrodo, pasaulis veikia kaip veikęs, o jis pats kažkodėl pasidabinęs kraujo žymėmis. Jo mergina Izabelė taip pat nelabai gali jam paaiškinti – tik tiek, kad jis tikriausiai prisidirbo, o aplinkybių nepamena.

Svarbus, situaciją iš esmės keičiantis įvykis yra automobilio avarija, kurią sukelia pakeleivių neapdairumas (teisingiau, pakeleiviai ją sukelia tyčia). Panašaus pobūdžio avarija, kaip išjudinamasis įvykis, esti  ir Lyncho filme „Malholando kelias“ (Mulholand Dr., 2001) – po avarijos viskas atrodo kaip sapnas, kaip stereotipiškų kopimo į Holivudo karjeros viršūnę svajonių pildymasis. Gornatkevičiaus spektaklyje avarija veikia kaip susidūrimas su kažkuo nepažiniu – nepaaiškinama jėga, nesuvaldomais troškimais. Mikas ir Monika – Izabelės ir Rolando pakeleiviai – atrodo kaip tamsioji jų asmenybių pusė, įgijusi galią valdyti savo „šeimininkus“. Elgesiu ir išvaizda jie yra tarsi šiuolaikinė Lunos ir Sailor versija, išnirusi tiesiai iš filmo „Laukinė širdis“ (Wild at Heart, 1991) – tai yra Lyncho interpretacija „Ozo šalies burtininko“ tema. Daug smurto, daug pagundų, daug susidūrimų su viduje užspaustais troškimais, kurie dažniausiai taip ir lieka neįgyvendinti, tūno tik vaizduotėje. „Kelionėje į Edeną“ stebime, kaip Nemanytės Izabelė flirtuoja su Arlausko Miku, o Ravdo Monika bando flirtuoti su Pavilionio Rolandu. „Blogieji antrininkai“ mėgina prikalbinti prie jūros keliaujančią porą vienas kitą fiziškai sužaloti, išjudinti juose tūnančius vidinius žvėris, padaryti kažką nepaaiškinamai blogo ar aistringo, užslėpto keisčiausių svajonių pasaulyje. Kur buvęs, kur nebuvęs vis išlenda įtartinas „senas dėdė“, tarytum koks keistą vizualinį paveikslą įgijęs dvasinis vedlys – Juliaus Tamošiūno bomžas, – čia tam, kad maža nepasirodytų.

Tarp abiejų porų kuriamas kontrastas priverčia abejoti Monikos ir Miko tikrumu. Izabelė ir Rolandas vaidina daugmaž realistiškai, išlaiko natūralų kalbėjimą ir gestus. Monikos ir Miko personažai kuriami visai kitomis priemonėmis – jie tarytum šešėliai, vis pasirodo pačiu netikėčiausiu metu, tarsi būtų atkeliavę iš kito laiko (tai sufleruoja jų aprangos stilius), isteriškai besijuokią, kartkartėmis, atrodo, įkūnijantys siaubą, bet patys to siaubo nejaučiantys. Jie priverčia Izabelę ir Rolandą, išgyvenančius nuobodžių santykių krizę, įsivaizduoti iššūkius keliančias situacijas arba jas išgyventi. Čia kūrėjai palieka erdvę žiūrovų interpretacijoms ir aiškaus atsakymo nepateikia. Tikriausiai, jų tikslas – kad kiekvienas savaip išsiaiškintų tripo reikšmes.

Nors suprasti įvykius ir ribas tarp realybės bei fantazijos šiame kūrinyje sunkoka, tačiau spektaklį galima žiūrėti vien mėgaujantis vaizdais, jų estetika. Gornatkevičiaus „Kelionė į Edeną“ yra labai kinematografiškas ir stilingas spektaklis, kuris tiesiog skleidžia kietumo, šiuolaikiško neo-noir atmosferą. Pradedant kostiumais, baigiant šviesomis ir scenografija.

Pagrindiniu scenografijos elementu tampa automobilis – paprasta, pilka lagūna, kuri inspiravo įdomius techninius sprendimus. Kostiumų ir scenografijos dailininkei Simonai Davlidovičiūtei, akivaizdu, kad labai rūpi detalės – mašinos salone matome kabančią sapnų gaudyklę, automobilis yra tarsi konstrukcija, kurią galima lengvai išardyti ir čia pat pasiūlyti netikėtų sceninių objektų transformacijų. Veiksmą scenoje palydi Juliaus Kuršio šviesos – jomis kuriama mistiška, bet kartu seksualumo prisodrinta atmosfera.

Atmosferą pastiprina Jokūbo Tulabos muzika bei gudri jos architektūra. Pagrindinį garso takelį kartais papildo skambesiai iš automobilio – tuomet paaiškėja, kad personažai savo pasaulyje girdi visai kitą muziką, o mes, publika, lyg žiūrėdami filmą, esame atskirti nuo to pasaulio, kurio taisykles diktuoja režisūra.

Regis, „Kelionė į Edeną“ yra tematiškai nuosekliausias Gornatkevičiaus spektaklis, kurio varomoji jėga – sapniška, savo sumanymu ir atmosfera kone prilygsta „Tvin Pykso miesteliui“ (pabrėžiu, sumanymu, bet ne jo įgyvendinimu). Kad spektaklis patiktų, reikia būti bent truputį teatriniu sadomazochistu ir sugebėti pajusti malonumą ten, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų, tiesiog karštligiškai besiliejantis sąmonės ir pasąmonės srautas. Ne vienam gali kilti klausimų: kam visa tai ir kodėl, kokia prasmė statyti kūrinį, kuris niekur neveda, juk vaizduotės ir sapnų temos jau seniai nušoko nuo bangos. Kartais malonumas slypi procese, o ne rezultate. Tad šiuo atveju procesas, kelias, kad ir nuvedantis į niekur, yra esminis, veikia tarytum žaidimas, atsipalaidavimo būdas po varginančios darbo dienos. Jeigu būtina įvardyti spektaklio žinią, tuomet jį galima priskirti prie tų, kurie nagrinėja pabėgimo temą. Nes čia beveik nėra scenų „be butelio“  –  iki blackouto vartojamų alkoholinių gėrimų. Viskas tik dėl to, kad pasaulis nusidažytų realybę iškreipiančiu filtru ir nereikėtų susidurti su tikrove. Nuobodžia, neįdomia, per mažai spalvota. Štai toks šių dienų Edeno sodas.

108580cookie-checkAtrakinti pasąmonės Edeno duris