Jaunosios kartos aktorė, karjerą pradėjusi Juozo Miltinio dramos teatre, dabar vaidina ir Nacionaliniuose Vilniaus bei Kauno teatruose, bendradarbiauja su Oskaro Koršunovo teatru.

Agnieška Ravdo teigia, kad svarbiausia – irtis į priekį, maksimaliai išnaudojant siunčiamas galimybes. O kai darbui atiduodi visą save, ateina ir įvertinimai.

Už nepagrindinį moters vaidmenį J. Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kelionė į Edeną“ A. Ravdo išrinkta tarp nominantų Auksiniam scenos kryžiui gauti. Toks įvertinimas jaunam aktoriui, anot kūrėjos, savotiškas lakmuso popierėlis, parodantis, kad einama teisingu keliu.

– Kaip pasirinkote nelengvą, bet labai įdomų aktorystės kelią?

– Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną suprasčiau, ko noriu. Tai buvo nuoseklus kelias link to, kas esu dabar. Nuo vaikystės aktyviai dalyvavau visur – šokiai, dainavimas, skaitovų konkursai, įvairiausi būreliai. Labai jaukiai, patogiai ir saugiai jaučiausi scenoje. Kai reikėjo rinktis studijas, ilgai nedvejodama pasirinkau režisūrą. Po poros metų mano dėstytojai Vytautas ir Velta Anužiai pasiūlė stoti į aktorinį. Buvau nusprendusi eiti režisūros keliu, jau buvo suplanuota, kad toliau magistrantūros studijas tęsiu Lenkijoje. Pasiūlymas savotiškai apvertė gyvenimą, bet supratau, kad turiu jį priimti.

– Ne kiekvienas ryžtųsi nuėjęs pusę kelio jį mesti ir vėl pradėti iš pradžių.

– Žinoma, kad buvo baisu. O ir šis žingsnis man pačiai buvo kiek keistas. Nesu žmogus, metantis, ką pradėjęs. Buvo baimės, bet turbūt aktorystės paslaptis labai viliojo. Išgirdusi pasiūlymą mokytis aktorinio meistriškumo, nebegalvojau apie pasekmes ar kas bus, jeigu neįstosiu. Tuo metu nebuvo tokių minčių, ėjau tiesiai į tikslą.

– Tikriausiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, aktorinio meistriškumo pedagogai Vytautas ir Velta Anužiai jau įžvelgė jumyse talentą, dabar atvedusį iki Auksinio scenos kryžiaus nominantės?

– Pamenu, kai dėstytojas pasikvietė ir paklausė, kokie mano ateities planai, galvojau, kad kalbės apie kažkokius namų darbus. Kalba pasisuko apie tai, kad su manimi būtų galima įdomių dalykų nuveikti. Dar prieš lemtingą pokalbį ir pati jutau, kad man labiau patinka vaidinti nei režisuoti. Dėstytojai, stebėdami mane ilgą laiką, tą irgi pamatė. Nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad žengiau šį žingsnį.

– Jūsų dėstytojai – ne tik savo srities profesionalai, bet ir išskirtinės asmenybės. Kokias svarbiausias pamokas iš jų išmokote?

– Disciplina, atsidavimas, kruopštumas, darbštumas. Per paskaitas buvo labai mažai bohemiškų pokalbių, samprotavimų, klaidžiojimų neaišku kur, viskas kryptinga, struktūruota. Jų dėka mūsų kursas nesijautė žalias, greičiau ganėtinai saugus. Dėstytojai įskiepijo pagarbą tam, ką darai. Jeigu nori daryti vidutiniškai ar puse kojos – tiesiog nedaryk. Negaišk nei savo, nei kitų laiko. O jeigu jau darai, atsikratyk baimių ir tokių galiu – negaliu. Jeigu jau išeini į sceną, turi pasitikėti savimi. Bijoti, abejoti, dvejoti gali iki tol, o kai esi scenoje, negali įsileisti jokių šiukšlių, griaunančių pasirodymą.

– Vaidinate J. Miltinio dramos teatre, Nacionaliniuose Vilniaus bei Kauno teatruose, taip pat esate kviečiama bendradarbiauti su Oskaro Koršunovo teatru. Kaip visur suspėjate?

– Šie laikai tam ir skirti, kad visur suspėtum. Man patinka, kad visi geranoriškai žiūri į darbo derinimus. Galbūt anksčiau tai buvo sudėtinga, teatrai norėjo, kad būtum ir kurtum tik jiems, bet dabar įvykęs lūžis. Jokių sunkumų suderinti visas veiklas nėra. Labai mokausi to iš vyresniųjų aktorių, kurie sugeba, atrodytų, neįtikėtinomis sąlygomis viską suderinti. Matydama juos suprantu, kad viskas yra įmanoma.

– Yra daugybė jaunų aktorių, kurie vaidmenų turi labai mažai ar visai be darbo. Ko reikia, kad būtum pastebėtas ir įvertintas? Talento, darbo, sėkmės ar tiesiog atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje?

– Reikalingi visi ingredientai. Bijau žodžio „talentas“ Jį vertinti turėtų kiti. Gal labiau tiktų žodis gabumai. Anksčiau sakiau, kad šioje profesijoje svarbiausia darbštumas, bet jis reikalingas tik iki tam tikro laiko. Daug svarbiau vidinė laisvė ir pasitikėjimas savimi. Labai daug pažįstų žmonių, daug dirbančių, bet kartais vien to nepakanka.

Kaip kolegė Nelė Savičenko yra pasakiusi, talentas išbandomas ekstremaliomis situacijomis. Gali dirbti užsidaręs pusę metų, bet kartais reikia pasirodyti greitai, esi tarsi įmetamas į tam tikrą terpę, tuomet išbandai save ir kiti pamato tavo atsparumą ir pasiruošimą. Tai charakterio bruožas, kuris jau yra duotybė. Sėkmės faktorius taip pat labai svarbus. Kaip mano dėstytojai sakydavo, daug talentingų žmonių vaikšto Pilies gatve. Gali būti ir labai talentingas, bet su tuo nieko nedaryti.

– Esate jauna aktorė, tačiau jums buvo patikėta itin dramatiškų ir sudėtingų vaidmenų. Ar prieš lipdama į sceną dar jaučiate jaudulį?

– Jaudulys yra neatsiejama darbo dalis. Ačiū Dievui, kad jis yra. Kai jo nebeliks, prarasi atsakomybę už tai, ką darai. Jaudulys priverčia susikoncentruoti, nesiblaškyti ir daryti, ką privalai. Visi mano vaidmenys labai skirtingi, reikalauja skirtingo pasiruošimo. Vienam reikia pusvalandžio ramybės, kitam, atvirkščiai – įgauti energijos, bendrauti, juoktis. Bet visais atvejais jaudulys yra nuolatinis palydovas. Manau, kad meluoja tie aktoriai, kurie sako, kad niekada nesijaudina lipdami į sceną.

– Esate nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Ne taip seniai gavote apdovanojimą tarptautiniame festivalyje Kroatijoje už vieną pagrindinių Ninos vaidmenį O. Koršunovo „Žuvėdroje“. Festivalio komisija jus apdovanojo geriausios jaunosios aktorės prizu. Ką jums reiškia tokie įvertinimai?

– Tai patvirtinimas, kad einu teisingu keliu ir tai, ką darau, yra reikalinga. Labai svarbu laiku būti įvertintai. Džiaugiuosi, kad buvau apdovanota Kroatijoje, nes tai įvyko tada, kai man to labai reikėjo. Tam, kad atsikratyčiau nuolatinio nepasitikėjimo savimi, abejojimo, ar šis kelias mano. Tie jausmai pasikartoja, bet dėl įvertinimų įgyji savotišką atsparumą.

O tai, kad esu nominuota Auksiniam scenos kryžiui, man buvo staigmena, net neturėjau iliuzijų, kad kada nors apskritai tas įvyktų. Vis dar mąstau, kokį žaidimą gyvenimas žaidžia. Išgirdus apie šį įvertinimą, iš pradžių buvo atmetimo reakcija, paskui džiaugsmas, dar vėliau – savotiška panika. Dabar bandau su tuo susigyventi ir priimti ramiai, pasidžiaugti ir būti už tai dėkinga.

– Aktorystė – profesija, reikalaujanti visiško atsidavimo. Juk į sceną reikia lipti net tada, kai nėra nuotaikos, skauda ar sunku. Visas viduje kunkuliuojančias emocijas tenka užgniaužti, kad žiūrovas matytų tik tai, ką reikia. Kas šioje profesijoje sunkiausia?

– Kiekviena profesija, jeigu jai nori atsiduoti visas, yra sunki. Aktorystė sunki psichologiniu aspektu, ne visada pavyksta nulipus nuo scenos tiesiog uždaryti duris, už jų palikus viską. Tai veikia emocijas, būsenas, bendravimą su žmonėmis.

Negali pasakyti, kad aš nenoriu, pavargau, nusibodo, neturiu jėgų, nuotaikos. Reikia perprogramuoti save. Kartais eini prieš prigimtį, pavyzdžiui, repeticija vyksta ryte, kai organizmas dar nepabudęs. Jis nesupranta, kodėl jį plėšai ir draskai, duodi tokį krūvį. Tai išdarko galvą ir vėliau sudėtinga nurimti, atsiranda nuolatinis emocijų alkis . Ima veikti vidinis varikliukas, kurį sunku išjungti.

– Kokia yra Agnieška Ravdo, kai nevaidinate?

– Visas gyvenimo spalvas ir scenoje imu tik iš savęs. Kai man viskas gerai, būnu rami. Pasitaiko ir debesėlių, kai sudėtinga save išjudinti. Atsiriboti nuo scenos sunku, bet gyvenimas vis tiek tave veikia stipriau nei tai, ką darai scenoje. Tiesiog stebiu gyvenimą ir leidžiu jam vykti.

– Turite svajonių vaidmenį, į kurį norėtųsi įsikūnyti

– Turėjau svajonių, kai dar studijavau ir nebuvau susidūrusi su realybe. Negaliu sakyti, kad svajonės dingo, bet man daug įdomiau, ką pats gyvenimas atneš. Pastebėjau, kad kartais jis mėgsta nustebinti ir pateikia tokius vaidmenis, apie kuriuos net nedrįsau svajoti. Palieku atvirą erdvę tam, kas ir turi ateiti.

– Dėl karantino sustojo ir kultūrinis gyvenimas, duris žiūrovams užvėrė ir teatrai. Kaip stengiatės išnaudoti šį laiką?

– Dabar turiu savotiškas atostogas, o ir namie darbų nemažai. Laisvas laikas pasikrauti energijos, ieškoti tam tikrų inspiracijų.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/agnieska-ravdo-geriausiai-nustebina-pats-gyvenimas/

108470cookie-checkAgnieška Ravdo: geriausiai nustebina pats gyvenimas