Prieš devynis mėnesius tikras kaunietis, šviesų dailininkas Renaldas Bartulis priėmė kiek nestandartinį sprendimą ir laikinąją sostinę iškeitė į Aukštaitijos sostine tituluojamą Panevėžį. Talentingas specialistas stačia galva nėrė į darbus Juozo Miltinio dramos teatre. Devynis mėnesius moteriai užtrunka išnešioti kūdikį, tačiau Renaldas per šį laiko tarpą „išnešiojo“ net šešis, o septintasis dienos šviesą išvydo vos prieš porą savaičių.

Niekada nesibaigiantis darbas

Septintasis – tai dar vienas spektaklis prie kurio apšvietimo pulto stojo R. Bartulis. Monospektaklį „Kokio gražumo saulė“ sukūrė ilgamečių Juozo Miltinio dramos teatro aktorių, mamos ir dukros – Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės – duetas.

Spektaklio lopšys – naujoji, dažais kvepianti kamerinė salė, kuri ypač tinka imtymumo ir glaudaus ryšio tarp aktoriaus ir žiūrovo nestokojantiems spektakliams. Toks yra ir pastarasis – jautrus, kiekvienam artimas, nuspalvintas tamsą keičiančia šviesa.

Nors preliminarų vaizdą, kaip spektaklio metu turi kristi šviesos, kūrybinė komanda susiderina kiek anksčiau, lemiamos detalės tampa aiškiomis paskutinę akimirką.

„Intensyvi šviesų kūryba prasidėjo jau po Vėlinių – paskutinę savaitę prieš premjerą. Taip būna visuomet ir tas etapas yra juodas: pasitaiko bemiegių naktų, dirbame viršvalandžius, be atokvėpio“, – pasakoja R. Bartulis.

Darbas nesibaigia ir užvėrus teatro duris – šviesų aritmetika Renaldo galvoje sprendžiama nuolat.

„Norisi parodyti, ką gali šis teatras. Tikimės, jog įvyks ilgai svajota renovacija, gausime naujos, šiuolaikinės įrangos, nes šiai dienai dirbame su pasenusia, likusia dar nuo teatro pastatymo. Būtų smagu panevėžiečiams rodyti stiprius ne tik režisūrinius, bet ir vizualinius darbus“, – dalinasi ateities užmojais.

Būdas įprasminti save

Kūrėjo sąskaitoje jau yra ne vienas įveiktas iššūkis. Tačiau pati pradžia Panevėžyje lengva nebuvo: vargino krūvis, naujos, iki tol nenaudotos technologijos.

R. Bartulis pasakoja, jog dirbant su Artūro Areimos spektakliu Pabudimas, jam nusišypsojusi ir laimė, ir nelaimė. Gavęs progą padirbėti su vienu garsiausiu šviesų dailininku Lietuvoje Eugenijumi Sabaliausku, kaunietis nė negalvojo, jog turės per naktį įveikti nemenką užduotį.

Pabudime gavau naują pultą. Reikia ką nors padaryti – nemoku. Manęs Augis (Eugenijus Sabaliauskas – aut. past.) klausia: kada mokėsi? Prisižadėjau mokėti rytoj. Taip beveik visą naktį sėdėjau, skaičiau ir aiškinausi, kaip atlikti vieną ar kitą veiksmą. Kitą dieną jau žinojau. Aš visada sakau, jog nebūtina visuomet viską mokėti, svarbu – norėti išmokti, nes kai nori – viskas įmanoma“, – su šypsena prisimena.

Dėka savo užsidegimo R. Bartulis ir atsidūrė ten, kur jaučiasi geriausiai – teatre. Sako, jog čia gali suderinti dvi savo svajones.

„Kai teko pasirinkti, kur stoti, turėjau du variantus: režisūra Klaipėdoje arba automatika, valdymas ir elektros energetikos technologijos KTU. Teatras buvo tai, ką norėjau daryti, o technologijos – tai, ką moku ir kas man sekasi. Apie elektrą, elektroniką ir automobilius domėjausi jau nuo seno, sekdamas savo tėčio pavyzdžiu“, – sako.

Vis tik įstojo į režisūrą Klaipėdoje ir ten prireikė pritaikyti jau turimas žinias apie elektrą – teko apsišviesti savo statomus spektaklius, egzaminus.

Neilgai trukus Renaldas tapo universiteto mokomojo teatro apšvietėju, talkinančiu įvairių renginių, konkursų metu. Vėliau ėmėsi kūrybinių darbų su įvairiomis menininkų grupėmis.

Kūrėjo kelias, kaip mano pašnekovas, nėra vienas lengviausių – turi pats plikomis rankomis išsikovoti vietą po saule. Buvo momentų, kai ir R. Bartuliui norėjosi nusispjauti ant viso pasaulio ir teatro.

„Galbūt buvau perdegęs, galvojau, jog esu prastas režisierius, nežinojau, ką noriu veikti iš viso, daug mėčiausi, net ėmiau lankyti šokius. Klausinėjau savęs, ieškojau. Ir tuomet supratau, jog šviesos – aukso vidurys tarp elektros ir meno.“

Nuo nulio iki aukštumų

Renaldas atviras: apšvietėjo karjeros pradžioje ėmė visus pasitaikančius užsakymus.

„Dirbau už dyką, už skatikus. Su žmona net juokaudavome, jog ir pats sumokėčiau, kad tik leistų padirbti. Buvo toks metas, kai norėjosi mokytis, nesėdėti vietoje. Dabar žinau savo vertę ir kainą“, – sako.

Kaunietis džiaugiasi, jog jo vertė kyla ir dėka neįkainojamos patirties dirbant su šalies stipriausiais Juozo Miltinio dramos teatre. Jo akys vėl nukrypsta į Eugenijų Sabaliauską – tikrą šių dienų autoritetą.

„Anksčiau bandžiau organizuotis padirbėti su juo. Prašiausi dirbti nemokamai, panešioti daiktus, kad tik pasimokyti iš profesionalo. Aš mokytojo neturėjau, todėl norėjosi matyti, kaip kiti dirba, norėjosi kuo daugiau praktikos“, – šypteli prisiminęs ir čia pat ima dėkoti už nusišypsojusią laimę.

Mokinys nebūtų tikras, jeigu nenorėtų pralenkti savojo mokytojo. Tad ir R. Bartulis atvirai sako norintis pasiekti aukštų rezultatų.

„Man atrodo, jeigu nori tik lygiuotis, nelabai ką pasieksi. Žinoma, kopijuoti nenoriu – noriu būti savitas, išskirtinis.“

R. Bartulis svarsto, jog net ir į šalį atidėjęs režisūrą, gali ir toliau jaustis režisieriumi, tik jau dabar – šviesų.

„Šviesos kuria atmosferą, bendrą vaizdinį, kurį mato žiūrovas. Jos, taip pat kaip ir režisūriniai sprendimai, diktuoja, kas vyksta spektaklyje. Tai yra neatsiejama spektaklio dalis“, – patikina.

Šiame darbe jį gelbėja ir turimas išsilavinimas. Jis nesibodi ieškoti sprendimų kaip, vienu ar kitu klausimu, padėti režisieriams arba, kaip pats sako, taktiškai jiems netrukdyti.

Pasitaiko, jog darbų proceso metu išryškėja tarpusavio nesutarimai, išsiskiria skirtingas estetinis suvokimas. R. Bartulis sako bandantis apsisaugoti iš anksto nuo tokių nesusipratimų, tačiau tai padaryti ne visuomet pavyksta.

„Vis tik, mes esame profesionalai, ne mėgėjai, kurie pirmą kartą atsisėdo eksperimentuoti. Diskutuojame, kalbamės ir vis tiek surandame bendrą vardiklį, kuris tenkintų tiek tave patį, tiek režisierių.“

Panevėžyje gailisi tik vieno

R. Bartulis prapliūpsta juoku pasiteiravus, ar namuose šviesas taip pat daugiausia degina jis. Sako, daug laiko praleidžiantis teatre, todėl šviesų valdove namuose tampa žmona Raminta.

„Man išeiginė būna pirmadieniais, jai tuo metu – darbo diena, ji laisva savaitgalį – man pats darbymetis. Grįžtu vakare namo – ji dažniausiai jau miega, o kai aš ryte keliuosi – ji jau būna išsiruošusi į darbus.“

Nors tai skamba kaip gerai sukurto romantinio filmo scenarijus, šviesų pasauliui atsidavęs kaunietis patikina, jog tiek jis, tiek jo antroji pusė jau susitaikė ir priprato prie dažniausiai prasilenkiančio grafiko.

„Draugai kartais juokaudami klausia, ar mes vienas kitą iš viso matome namuose? Nuraminu, jog matomės – apgraibom naktį patikriname vienas kitą, ar gulime šalia“, – juokiasi Renaldas.

Laimė, toks gyvenimo būdas jam dar neatsibodo, tad ir mintys viską išmainyti į patogesnį variantą, nelankančios. Renaldas įsitikinęs: vienas kito ribojimas santykiams nepadėtų. Priešingai, kaip sako jis, negalėdami savęs realizuoti, jiedu kaip mat nugarmėtų į santykių krizės prarają.

Nors vis tik tenka pripažinti, jog vos atvykus gyventi į Aukštaitijos sostinę pasitaikė pasvarstymų, ar teisingu keliu jis einantis.

„Turiu labai stipriai sergantį tėtį, gaila, jog per mažai laiko galiu skirti jam, retai nuvažiuoti į Kauną. Dėl to galvoje nuolat krebžda neramumas“, – atvirai prisipažįsta R. Bartulis.

Rasa Karvelytė

2018-11-19