Gegužės 19–20 d. 12 val. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre įvyks mažiesiems žiūrovams skirta premjera – vienos dalies spektaklį vaikams pagal vokiečių rašytojo H. Hoffmanno eiliuotas pasakas kuria teatre reziduojančių Serbijos menininkų duetas. Režisieriaus Lukos Kurjački ir dailininkės Sandros Nikač rankose vokiečių literatūros vaikams klasikos tekstai virsta žaisminga siaubo komedija, juokaujant pavadinta „Pačiu baisiausiu spektakliu“. Apie artėjančią premjerą kalbiname spektaklio režisierių Luka Kurjački.

– Koks, tavo galva, turėtų ar galėtų būti tobulas šiuolaikinis teatro spektaklis vaikams?

– Idealu būtų, kad spektaklis būtų nenuobodus ir intriguojantis. Dar geriau, jei jis intriguotų ne tik vaikus, bet ir paauglius, studentus, tėvelius, senelius – kad jis būtų savaip aktualus kiekvienam, atėjusiam į teatro salę.

– H. Hoffmanno „linksmose istorijose“ pagrindinė ašis yra labai aiškus moralas. Vis dėlto daugelis šiuolaikinio teatro vaikams kūrėjų vadovaujasi nuostata, kad teatre vaikų nieko mokyti nereikia. Kurį kelią renkiesi tu, kurdamas „Patį baisiausią spektaklį“?

– Savo spektakliu pamėginsiu vaikus „išmokyti“ atrasti tai, ko jie iš tikrųjų nori. Ir dar – kaip naudoti mobiliuosius prietaisus ir socialinius tinklus ne tik tam, kad surinktum kuo daugiau peržiūrų ar „laikų“, bet tam, kad kuo daugiau sužinotum apie tave supantį pasaulį.

– Ar pajėgus teatras dėl vaikų dėmesio konkuruoti su įvairiausiomis televizijos programomis ir animaciniais bei vaidybiniais filmais? Ir ar apskritai ta konkurencija dėl vaikų auditorijos, tavo galva, yra prasminga?

– Nemanau, kad skirtingos medijos turėtų konkuruoti dėl vaikų auditorijos. Tai būtų tas pats, lyg ledo ritulio ir krepšinio komandos mėgintų viena kitą nugalėti žaisdamos futbolą.

– Kaip manai, ar teatro spektakliuose vaikams turėtų būti nagrinėjamos sudėtingos socialinės, kultūrinės ar net politinės temos? Ar vis dėlto sceninė kūryba jaunajai auditorijai turėtų apsiriboti estetine komunikacija?

– Sudėtingas klausimas. Trumpai tariant, manau, jog teatras vaikams turi imtis ir socialinių, ir platesnių kultūrinių klausimų (politinių – jei jie turi tiesioginį ryšį su fabula – taip pat) bei palaikyti nuolatinę, nenutrūkstamą vaizdinę ir muzikinę komunikaciją su publika. Idealiausia būtų surasti aukso viduriuką.

– Kokį įspūdį tau paliko darbas su lietuvių aktoriais ir Lietuvos teatro kultūra apskritai?

– Dirbdamas su aktoriais Laimute Mališauskaite, Gintare Dumbliauskiene ir Gintautu Žiogu jaučiuosi kaip treneris, turintis savo vadovaujamoje komandoje sumanius, aukšto meistriškumo žaidėjus, neįtikėtinai pasišventusius spektaklio vaikams kūrimo procesui. Būdamas čia, Lietuvoje, turėjau galimybę pasižiūrėti nemažai jūsų teatro spektaklių ne tik Panevėžyje, tačiau ir Vilniuje, nacionaliniame dramos teatre, ir galiu pasakyti, kad man atrodo, jog jūsų aktoriai į teatrą visų pirma žiūri kaip į meną, o ne kaip į darbą. Toks jausmas, kad lietuvių aktoriai jaučia kur kas didesnę aistrą teatro menui nei Serbijoje, iš kur aš esu kilęs.

Gal ir nuskambės patetiškai, bet jaučiuosi pagerbtas tuo, jog praėjusią vasarą J. Miltinio teatre vykusiose Jaunųjų režisierių dirbtuvėse mūsų su aktoriais sukurtas eskizas, kuris dabar jau tuoj tuoj taps pilnakrauju spektakliu, buvo įvertintas būtent Žiūrovų prizu [iš tiesų, Lukos Kurjački darbas geriausiu buvo pripažintas ne tik festivalio publikos, bet ir profesionalios vertinimo komisijos, – aut. past.]. Tai suteikė man galimybę dirbti ir kurti šiame teatre, garsėjančiame savo istorija ir tradicijomis. Labai norėčiau savo darbu bent šiek tiek prisidėti prie to, kad ir šiandieninis Miltinio teatras taptų žinomas tarptautiniu mastu.

– Kaip, tavo supratimu, atrodytų H.Hoffmanno „linksmos istorijos ir paveikslėliai“, jei vokiečių autorius būtų gyvas ir rašytų savo garsiąją knygą šiandienos vaikams?

– Greičiausiai tai būtų net nebe knyga, o programėlė mobiliesiems telefonams. Vietoj „paveikslėlių“ būtų video žaidimas, kurį žaisdami vaikai turėtų tikslą pasiekti „moralą“, o norėdami pereiti į kitą lygį – perskaityti svarbiausią „linksmos istorijos“ vietą. Noriu pabrėžti, kad nors formaliai „Pats baisiausias spektaklis“ įvardijamas kaip spektaklis vaikams, iš tikrųjų šį pastatymą skiriame kiekvienam žmogui: nuo 7 iki 77 metų, o gal ir vyresniems. Kiekvienam, kuris atėjęs į teatro spektaklį nori džiaugtis.

– Ar galėtum vieninteliu sakiniu apibendrinti pagrindinę „Paties baisiausio spektaklio“ idėją?

– „Pats baisiausias spektaklis“ – tai siaubo-komedijos žanro diskusija vaikams ir jų tėveliams apie ugdymą ir draugystę.

TRUMPA DOSJĖ:

Luka Kurjački (28) baigė Belgrado Menų universiteto Teatro meno fakultetą, kuriame įgijo dramaturgijos bakalauro ir meno teorijos magistro laipsnius. Serbijoje kūrėjas dirbo teatro ir kino kritiku, režisieriumi, kūrė videožaidimus, scenarijus filmams ir, žinoma, tekstus teatrui vaikams.

15min.lt

2018-05-19