Lapkričio 16 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“ premjera. Dviejų dalių poetinis trileris, pastatytas pagal prancūzų dramaturgo Bernardo-Marie Koltèso pjesę, kurios pagrindinis veikėjas – savotiškas archetipinis šių dienų antiherojus, šiandieninėje visuomenėje išgyvenantis savąją „raskolnikovišką“ ar „hamletišką“ dramą.

Spektaklyje nagrinėjamos Panevėžio miestui aktualios temos, artimai susijusios su istoriškai susiklosčiusiu įvairialypiu miesto socialiniu ir kultūriniu identitetu, svyruojančiu nuo aukštosios teatrinės kultūros iki per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį miestą, amžiams paženklinusios emocinės bei fizinės prievartos kultūros. Belaukiant šio spektaklio premjeros Vilniuje, lapkričio 12 d. knygynų tinklas „Vaga“ kviečia į susitikimą su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi ir kūrybine grupe.

– Lapkričio 16 d. jūsų režisuotas spektaklis „Roberto Zucco“ bus rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę anksčiau spektaklį yra sukūręs ir O.Koršunovas. Jūs pats Roberto Zucco apibūdinate kaip šių laikų antiherojų, kuris nesugeba prisitaikyti prie socialinių normų, bei pabrėžiate, kad šis kūrinys skirtas jaunajai žiūrovų kartai. Kaip trumpai apibūdintumėte, apie ką yra šis spektaklis ir kodėl jis galėtų būti aktualus jauniems žmonėms?

– Spektaklis kelia vienatvės, maišto, nesusitaikymo temas. Jo centre yra jauni žmonės, kurių bandymai įsilieti į visuomenę peržengia ribas – vieni maištaudami prieš tėvų ar seserų įtaką leidžiasi į tamsiausius miesto kvartalus, kiti bandydami išlaikyti savo laisvę neleidžia niekam prisiartinti ir skina viską, kas pastoja kelią. Manau, tai amžinos temos, tačiau jos nagrinėjamos šiuolaikiška forma, mūsų kartos, užaugusios prie televizoriaus, akimis. Veikiausiai, būtent tokia forma ir santykių atpažįstamumas turėtų traukti jauną žiūrovą.

– „Roberto Zucco“ premjera įvyko Panevėžio J. Miltinio dramos teatro dekoracijų ceche, o Vilniuje vyks kiek tradiciškesnėje erdvėje. Kokią reikšmę režisuojant Jūs apskritai teikiate erdvei – kiek ji keičia, veikia kūrinio režisūrą, scenografiją ir santykį su žiūrovais?

– Man visada svarbus specifinis santykis su žiūrovu, todėl kūrybinį procesą visada pradedu būtent nuo jo paieškos. Man atrodo reikšminga, iš kurio kampo (tiesiogine to žodžio prasme) žiūrovas mato situaciją, todėl stengiuosi rasti arba suformuoti specifinę spektaklio erdvę. Vilniuje taip pat bandysime šiek tiek „įsibrauti“ į žiūrovų erdvę.

– Ar įsivaizduojate, kad šis spektaklis galėtų būti rodomas alternatyviose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui – gatvėje, prekybos centro aikštelėje, ant dangoraižio stogo ir t.t.? Kaip manote, ar tokie netradiciniai pasirinkimai šiuolaikinį žiūrovą gali labiau atstumti nuo teatro, o gal kaip tik suintriguoti, ypač jaunąją kartą?

– Būtų įdomu pabandyti pritaikyti šį spektaklį viešai erdvei, juk jis vienaip ar kitaip šneka apie miesto, gatvės gyvenimą. Visgi manau, kad mūsų atrastas Juozo Miltinio teatro dekoracijų cechas yra savitai žavus ir tinkamas pasirinkimas šiam spektakliui. Kaip minėjau, netradicinės erdvės padeda megzti kitokį santykį su publika, tačiau nenoriu nurašyti ir tradicinės teatro scenos. Tikriausiai kiekvienai erdvei yra skirtinga tema, skirtinga medžiaga.

– Jeigu reikėtų 3–5 žodžiais apibūdinti, kas jums yra teatras?

– Teatras yra pokalbis, klausimas ir pokytis.

– Ar turite autoritetų tarp teatro kūrėjų, menininkų? O gal kaip tik manote, kad jų vardai gali savotiškai apriboti ir prislėgti jaunus kūrėjus?

– Manau, kad žodis autoritetas yra šiek tiek praradęs savo svorį ar reikšmę. Kaip tik šiuo metu svarstau, ar tai gerai, nes autoritetas visados reikalingas norint pereiti kažkokius gyvenimo etapus, kažkur kilti, kažko siekti. Pats autoritetų turiu ir ne vieną, svarbu, kad jie netaptų dievais, nes ims užgožti kitus.

– Lapkričio 12 d. 18 val. „Vagos“ knygyne-kavinėje „Draugystė“ vyks susitikimas su jūsų spektaklio „Roberto Zucco“ kūrybine grupe. Neišvengiamai norisi paklausti – ar randate laiko skaitymui savo malonumui? Galbūt galėtumėte išskirti 2–3 knygas, kurios paskutiniu metu padarė įspūdį?

–Iš tikro laiko skaityti savo malonumui lieka ne tiek ir daug. Nežinau dėl kokių priežasčių, bet skaitymas man visada buvo savotiškas darbas. Kalbant apie skaitymo malonumą, mane labiau domina negrožinė literatūra. Iš neseniai perskaitytų įsiminė Yuval Noah Harari knygos – „Sapiens“ ir „Homo Deus“.

Susitikimas su spektaklio „Roberto Zucco“ kūrybine grupe vyks lapkričio 12 d. 18 val. VAGOS knygyne-kavinėje „Draugystė“ (šalia Lietuvos nacionalinio dramos teatro). 

15min.lt

2018-10-29