Savo išskirtine asmenybe Juozas Miltinis net gūdiems sovietiniams laikams sugebėjo įnešti europietiškos dvasios.

Sovietmečiu, kai apie minties ar išraiškos laisvę ir kalbos negalėjo būti, kūrėjams teko išmokti laviruoti, kad apeitų griežtų apribojimų užkardas.

Su spaudimu, reikalavimu kurti sovietinę dvasią atitinkančius spektaklius susidūrė ir Maestro Juozas Miltinis. Tačiau tai nesutrukdė šiai unikaliai asmenybei sovietinio režimo sąlygomis tapti europietiško progreso simboliu. Ir pasiekti ne tik didžiulį pripažinimą – pamatyti režisieriaus spektaklių vykta net iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kampelių, – bet ir savotišką neliečiamybę.

Maištininkas dėl meno

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos J. Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė pasakoja, kad Juozas Miltinis buvo gaivališka asmenybė – visąlaik ieškanti, nuolat konfliktuojanti su aplinka.

J. Miltinis gimė nepasiturinčioje, gausioje šeimoje. Kad išeitų mokslus ir pasiektų tai, ko pasiekė, reikėjo labai daug jo paties pastangų – pagalbos iš šalies nebuvo. Tad ne sykį J. Miltiniui teko atsidurti ribinėse situacijose.

Ir tobulintis į užsienį 4-ojo dešimtmečio pradžioje išvyko dėl to, kad to meto lietuviškame teatre nebuvo vienovės tarp scenografijos ir aktoriaus vaidybos, ir jo, kaip kūrėjo, tokios sąlygos netenkino.

Paskutiniu šiaudu, lėmusiu tokį J. Miltinio, tada, 1931–1932 metais, Šiaulių dramos teatro aktoriaus, apsisprendimą, tapo konfliktas su šios kultūros įstaigos valdžia. Kaip pasakoja A. Mikelinskaitė, tąsyk būsimasis režisierius, nesusitaikstęs su rutina, paliko teatrą, o ant pastato durų užklijavo dešimt tezių apie tai, kaip pats įsivaizduoja vaidybą ir aktoriaus padėtį teatre. Po tokio maišto kelio atgal jis nematė.

Bibliotekininkė sako vienoje garso kasetėje radusi įrašą su paties Maestro žodžiais, liudijantį, kad iš pradžių jis ketinęs tobulintis pas žinomą režisierių Maksą Reinhartą Vokietijoje. Tačiau keičiantis politinei situacijai, į valdžią veržiantis Hitleriui, nutarė vykti į Prancūziją.

„Kita vertus, galbūt Prancūzija buvo patrauklesnė dar ir dėl to, – svarsto A. Mikelinskaitė, – kad tuo metu Paryžiuje gyveno daug lietuvių. Tas miestas lietuviams buvo tarsi mokslo meka. Ten studijavo ypač daug su muzika, menu, literatūra, filosofija susijusių žmonių.“

Atrado sau Šviesų miestą

Į Paryžių Juozas Miltinis išvyko 1932-ųjų birželį. Ir, A. Mikelinskaitės teigimu, skirtingai nuo kitų, tikslingai stojusiųjų į tenykščius universitetus, visa savo esybe pasinėrė į paryžietišką gyvenimo būdą. Lankė Luvro meno mokyklą, mokėsi užsienio kalbų, domėjosi religijomis.

„Kaip pats sakė, „man buvo įdomų tą kitokią skirtybę pajusti“, ir galų gale ne tiek išpažinti, kiek pažinti tai, kas jam atsivėrė ir kas jį labai paveikė tiek išoriškai, tiek viduje“, – pasakoja J. Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė.

Tą Maestro asmenybės pokytį labai puikiai atskleidžia ir ano meto nuotraukos, J. Miltinio palikimo studijų centre kabantis Viktoro Petravičiaus paveikslas.

„Prieš Paryžių J. Miltinis – dar jaunuolis, plaukai sušukuoti aukštyn, o Paryžiaus laikotarpis jį labai pakeitė: atsirado garbana – tokia ekstravagantiška, krintanti, rankose – cigaretė“, – sako A. Mikelinskaitė.

Tiesa, teatrą, kuriame jis mokėsi vaidybos meno, atrado tik 1933 metais. Paryžiaus Dorselio gatvės 43-ajame pastate įkurtame

 

„Théâtre de l’Atelier“ dirbo J. Miltinio mokytojas Šarlis Diulenas. Čia lietuvis iki 1936 metų ir mokėsi vaidybos, ir vaidino.

A. Mikelinskaitės teigimu, tuo metu Prancūzijos teatras išgyveno savotišką renesansą ir ta terpė būsimam režisieriui buvo labai palanki. Ne tik dėl to, kad tai buvo daugiau minties, filosofinis teatras. Jame J. Miltinis pagaliau surado taip trokštamą vienovę, kai vaidyba, scenografija neatsiejama nuo viso kūrybos proceso, ir visi aktoriai bendradarbiauja.

Vyko su įkvėpimu

Iš Paryžiaus J. Miltinis trumpam buvo parvykęs į Kauną, bet netrukus išvažiavo stažuotis į Londoną. Grįžęs iš ten, 1938 metais Kauno darbo rūmuose pradėjo neoficialiai vadovauti vietos trupei – tikrasis vadovas buvo užimtas, todėl su aktoriais dirbo J. Miltinis.

1940-ųjų pabaigoje gavus leidimą Panevėžyje steigti dramos teatrą, J. Miltinis, kaip rašyta to meto spaudoje, „praėjęs atranką“, gavo teisę vadovauti aktoriams. Ir tų pačių metų gruodį, pasak A. Mikelinskaitės, įsikūrė buvusiame miesto „Rambyno“ viešbutyje.

Tą kelionę, anot J. Miltinio palikimo studijų centro specialistės, labai gražiai savo dienoraštyje yra aprašęs Vaclovas Blėdis – vienas iš dalelės tos kauniečių trupės, kartu su Broniumi Babkausku, Kazimieru Vitkumi, Jonu Alekna, Donatu Banioniu (vėliau atvyko) ir kitais atsekęs paskui J. Miltinį į naują vietą.

„Iš Kauno į Panevėžį keliavo labai linksmi – su entuziazmu, dideliu pasitenkinimu, kūrybiniu įkvėpimu“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Vėliau J. Miltinis su trupe gyveno keliose vietose, trumpam buvo apsistojęs Marijonų vienuolyno patalpose. Galiausiai įsikūrė pastate prie teatro, kuris anuomet veikė Respublikos gatvės 77-ajame name.

Pirmas režisieriaus naujojoje scenoje pastatytas spektaklis buvo N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“. Iki karo pradžios buvo dar keli, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis viską pakeitė. Šis laikotarpis nebuvo labai produktyvus, nors žiūrovai išvydo P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, M. de Sieros „Lopšinė dainelė“ ir kitus pastatymus.

Baigiantis karui, J. Miltinis, V. Blėdis ir D. Banionis kurį laiką buvo apsistoję Vytauto Mačernio tėviškėje Šarnelėje. Pasak A. Mikelinskaitės, svarstyta trauktis. Tačiau tokiems planams greičiausiai sukliudė atsitiktinė kulka, pražudžiusi jaunąjį poetą.

Vėliau režisierius pagyveno savo tėviškėje Žemaitijoje. Kai buvo saugu, kartu su V. Blėdžiu grįžo į Panevėžį. Tada vėl užvirė darbas.

Į Panevėžį sugrąžino Paryžius

Pokario metai buvo sudėtingi. O ypač tokioms nenuolankioms asmenybėms, kaip Maestro.

1954 metais J. Miltinis buvo atleistas iš teatro – už netinkamą vadovavimą. A. Mikelinskaitės manymu, režisieriui dar pasisekė, palyginti su kitais nuo sovietinio režimo nukentėjusiais žinomais žmonėmis, pavyzdžiui, su jo bičiuliu rašytoju, žurnalistu Juozu Keliuočiu, siųstu į lagerius, profesiškai žlugdytu. J. Miltinis tik buvo perkeltas į Lietuvos kino studiją dubliažo režisieriumi, galėjo filmuotis.

„Kita vertus, reikia prisiminti ir įvertinti tai, kad J. Miltinis turėjo savo dramos studiją, aktorius ir jo atsitraukimas nuo teatro sustabdė teatrinį vyksmą, pertraukė visą procesą“, – pabrėžia J. Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė.

Visą tą laiką Maestro mokiniai dirbo savarankiškai, be to, kiek įmanoma, siekė, kad režisierius būtų sugrąžintas į teatrą.

Pasak A. Mikelinskaitės, esama liudijimų, kad J. Miltinis slapta atvykdavo į teatrą ir repetuodavo spektaklius, tačiau oficialiai režisieriumi buvo nurodomas V. Blėdis.

Sovietmečio paradoksas, kad tai, jog J. Miltinis galiausiai sugrįžo į Panevėžį, lėmė užsienyje, Paryžiuje, praleisti jo gyvenimo metai.

1958-aisiais į Sovietų Sąjungą atvyko žymi TNP teatro trupė iš Avinjono Prancūzijoje. Kaip šią istoriją yra pasakojusi teatrologė Irena Aleksaitė, trupės vadovas buvo J. Miltinio studijų laikų bičiulis Žanas Vilaras. Tuometės Sovietų Sąjungos kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos jis ir pasiteiravo, kaip būtų galima susitikti su J. Miltiniu – užsienio svečiai laisvai po šalį važinėti negalėjo. To pakako, kad ne tik prancūzo pageidavimas būtų įvykdytas, bet ir J. Miltinis sugrąžintas į teatrą.

„Tas grįžimas J. Miltiniui buvo labai lemtingas kaip asmenybei, – pabrėžia A. Mikelinskaitė. – Jis vėl sugrįžo pas savo mokinius, į savo pažįstamą terpę. Galų gale jis galėjo pastatyti tuos spektaklius, apie kuriuos svajojo dar mokydamasi Paryžiuje.“

Konfliktai – ir pagal grafiką

Sovietinės santvarkos metais teatro repertuare privalėjo būti spektaklių, atitinkančių idėjinį, politinį to meto gyvenimo pulsą.

„J. Miltinis, net ir statydamas tokius spektaklius, vis dėlto savaip interpretuodavo, pasirinkdavo įdomų, kitokį pateikimą“, – kalba, kad teatro tyrinėtojai taip vertina tuometę Maestro kūrybą, jo palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė.

Neprasprūsta pro akis ir gudri teatrališka režisieriaus prigimtis, pasireikšdavusi tokiose situacijose. A. Mikelinskaitė neabejoja: teatrališkumas buvo gamtos dovana, o kitus būdo bruožus J. Miltinis veikiausiai išsiugdė nuolat balansuodamas ant kokios nors ribos. Ankstyvoje jaunystėje, tai, pavyzdžiui, buvo nepritekliai. Kaip minėta, iš neturtingos šeimos kilęs jaunuolis neturėjo jokios paspirties. Kad galėtų išsilavinimą įgyti nemokamai, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kol taip susižavėjo teatru, kad turėjo pasirinkti – jis ar mokslai.

J. Miltinis pasirinko, ko šaukėsi širdis, tačiau ir vėl, anot A. Mikelinskaitės, pateko į savotišką ribinę situaciją

„Reikia išsilaikyti, išgyventi, tačiau iš ko? – pasakoja ji. – Stoja į Valstybės teatro vaidybos mokyklą, o ji Kaune neveikia – dėl patalpų stokos. Tada dirba raštininku, kartais gyvena pusbadžiu.“

„Paryžiuje taip pat buvo momentų, kai neturėdavo duonos kąsnio, ir tas atsidūrimas ribinėse situacijose turbūt visada vertė ieškoti tam tikros išeities ir, manyčiau, išugdė savybę visada ją surasti“, – priduria pašnekovė.

A. Mikelinskaitė labai taikliai apibūdina J. Miltinį kaip žmogų legendą, kuris mokėjo ir pats apie save kurti legendas. Buvo gaivališka, tiesi asmenybė, tačiau ir į geranoriška, supratinga, psichologiškai pagavi – pajaučianti aktorių, suprantanti jį.

Tad ar reikia stebėtis, kad nuolat kildavo konfliktų su aplinkiniais, tikriausiai ir su valdžios atstovais. Istorijos apie tai Maestro paveldo sergėtojus dabar pasiekia iš antrų, trečių lūpų. O apie režisieriaus konfliktus su bičiuliais žinoma daugiau.

„Rengdama vieną pranešimą aptikau, kad J. Miltinis parašydavo „n valandą susipykti su Lukošiumi“ (Balius Lukošius – žymus lėlininkas ir režisierius – autorės pastaba) – tai ir padarydavo, – pasakoja A. Mikelinskaitė. – Jam buvo įdomu ne tik išprovokuoti asmenybę, bet ir stebėti, kaip toje situacijoje ji atskleidžia charakterį, kaip supykdytas žmogus elgiasi, reaguoja.“

Neliečiamas, nors ne visų mėgstamas

Studijavęs užsienyje ir palaikęs ryšius su ten gyvenančiais lietuviais, Maestro vien dėl to negalėjo nekliūti tuometei valdžiai. Be to, laikai buvo tokie, kad partijos komitetas kišosi net į spektaklių kūrimo procesą.

J. Miltinio mokinys, aktorius Enrikas Kačinskas gerai mena, kaip tai buvo. Tačiau sako, kad jo mokytojas buvęs didelio intelekto ir erudicijos žmogus, kuris nesitaikstė su apribojimais. Bet turėjo „nupirkti“ laiką geriems spektakliams, tad valdžiai reikalingas pjeses statydavo su sąlyga, kad paskui kurs tai, ką iš tikrųjų nori.

„Mūsų pastatymų didžiausias trūkumas būdavo, kad jie „neatitikdavo socialistinės krypties“. Aš atsimenu tą kritikavimą, esą vis dar pataisyti reikia. J. Miltinis sakydavo: taip, mes pataisysime, ir tuo baigdavosi“, – juokiasi E. Kačinskas.

Jo teigimu, J. Miltinis statė visus stebinusius spektaklius – labai modernius, labai europietiškus. O kad tarp jų pasitaikydavo ir atitinkančių to meto ideologiją, buvo neišvengiamybė.

„Atidavėme duoklę, kad paliktų ramybėje“, – atvirai sako aktorius.

Kai geriausius Panevėžio teatro spektaklius pripažino teatro kritikė iš Maskvos Natalija Krymova – taip pat žinoma ano meto eruditė, – tarsi nebeliko ir teisės prie J. Miltinio kabinėtis, spausti režisierių.

E. Kačinsko manymu, J. Miltinis, siekdamas apeiti sovietinės sistemos draudimus, pernelyg nelaviruodavo ir nekonfliktuodavo. Nes jam teatras egzistavo lyg už tam tikros sienos. Dėl to irgi buvo daug nepatenkintų tarp sėdinčiųjų aukštuose postuose. Buvo ir tokių, kurie nepripažino J. Miltinio kaip režisieriaus ar neigiamai jį vertino.

„Todėl, kad prie žmogaus negali prisikabinti ir negali jo sumenkinti, ir negali jo sutvarkyti pagal savo norą. Negali įkąsti ir negali įspirti, todėl visą laiką urzgi šalimais. J. Miltinis buvo išsikovojęs tokį neliečiamybės statusą“, – paaiškina E. Kačinskas.

Nepaisant to, ar spektaklis buvo persunktas to meto ideologija, ar pjesė prasta, režisierius iš aktorių reikalaudavo maksimumo.

„Reikalaudavo iš mūsų lygio bet kokiame spektaklyje, net tarybiškiausiame, – patikina E. Kačinskas. – Kitaip nukentėtume mes, aktoriai, teatro prestižas. Mes niekur neturėjome teisės daryti „chaltūros“. Netgi tarybinėje, netgi prasčiausioje buitinėje pjesėje mums neleido nuleisti kartelės. Ir Bronius Babkauskas, ir Donatas Banionis vaidindavo tokiuose spektakliuose, kur tik gūžteli pečiais – jiems ten ne vieta. Bet kaip vaidino! Buvo supratimas, kad teatras yra aukščiau visko, ir tai tavo darbo duoklė žmonėms.“

Menas už viską svarbiau

E. Kučinskas patvirtina, kad 1954 metais nubaustas už pernelyg europietiškus, sovietinės dvasios neatitikusius spektaklius ir perkeltas dirbti kitur Maestro teatro neapleido. Išties slapta važinėdavo į Panevėžį, o visas kolektyvas taip pat slapta repetuodavo ir laukdavo tų vizitų.

Aktoriaus tikinimu, apie politiką teatre J. Miltinis nekalbėjo.

„Jam menas buvo aukščiau visko, o politikavome galbūt daugiau mes, aplinkiniai“, – sako jis.

Teatras yra viena tų išraiškos formų, kuria galima paslėpti tikrąsias mintis apie laisvę ir panašiai, bet J. Miltinis tuo nesinaudojo. Jo spektakliuose vyravo žmogiškasis gilumas – kovos, politikos nebuvo.

Tačiau gyvenime žymusis režisierius nepripažino sovietinių datų. E. Kačinskas mena, kaip prieš gegužės, spalio šventes aktoriai bandydavo jam aiškinti, jog tai poilsio dienos. O J. Miltinis tik gūžtelėdavo: „Viešpatie, keturiasdešimt metų karas pasibaigęs – jie dar švenčia! Nu, surašykite sąrašiuką, kas nori švęsti, o mes rytoj repetuojame.“

„Ir užsibaigdavo tuo, – šypsosi E. Kačinskas. – Jis nepripažino nė vienos tarybinės šventės, bet jeigu jau būdavo dienos raudonai pažymėtos kalendoriuje, sakydavo: „Mat jum galai, einu rytoj pas dantistę – repeticijos nebus!“ Bet dėl to, kad Gegužės 1-oji, spalio šventės, nedirbtume – niekada nebuvo. Tai jam buvo svetima, o jis svetimų švenčių nepripažino.“

E. Kačinskas prisimena ir kaip J. Miltinis, turėjęs užsienyje daug bičiulių, nesibaimindamas prašydavo jų atsiųsti knygų, kurios kitaip Sovietų Sąjungos nepasiekdavo. Tačiau ne visada ir jam pavykdavo: cenzūra buvo nežmoniška, taigi dalis knygų adresato taip ir nepasiekdavo – jas išimdavo.

„Tada svarstydavo, ką jie išėmę ten skaitys ir supras, ir skųsdavosi pusės knygų negaunantis… O tai buvo moderniausios knygos apie teatrą, apie apšvietimą, apie muziką, apie meną išvis“, – Maestro mokinys prisipažįsta ir pats nežinantis, ką tikrintojai vėliau darydavo su tomis knygomis ir ką tokio grėsmingo jose įžvelgdavo.

Kaip būtų susiklostę, jei J. Miltinis būtų galėjęs kurti laisvoje šalyje, laisvoje visuomenėje, sunku pasakyti. Pasak E. Kačinsko, to meto Panevėžys buvo labai atsilikęs miestas, į kurį atvykęs eruditas nelabai turėjo su kuo bendrauti. Net ir mokiniai buvo daugiausia suvažiavę iš kaimų. Aktoriaus teigimu, ne vienas buvo neskaitęs jokios pjesės, jokios užsienietiškos knygos. „Jis su mumis galėjo tik dirbti, dirbti ir iš mūsų daryti stebuklą“, – sako.

„Šiaip jam, bent iš pradžių, nebuvo su kuo bendrauti, – prisiminė E. Kačinskas. – Buvo tarsi dykumoje – vienas atsiskyrėlis dykumoje, nesvarbu, kad mūsų aplinkui buvo daug.“

Tad aktorius ir abejoja, ar kitokia aplinka J. Miltiniui būtų suteikusi tokius sparnus, kaip tada.

„Tas vienišumas, matyt, ir buvo akstinas viską atiduoti teatrui, – spėja. – Tai jam netrukdė. Jis užsidarė savyje. J. Miltinis daug kur tarsi sako: „aš knygose, knygose, knygose“. Jo bibliotekoje viskas perskaityta. Ir tai ne bet kokios knygos, o mokslinė, specifinė, darbo literatūra.“

Daiva Savickienė

Sekundė

2018-07-16