Režisierius: Julius Dautartas

Miestelio istorijos

Premjera: 2016 m. kovo mėn. 19 d.

 

Kompozitorius: Gintaras Sodeika

Scenografė ir kostiumų dailininkė: Elena Virginija Idzelytė

 

„Lietaus dievas“ – tai tarsi antram gyvenimui prikelti A. Šlepiko novelių rinkinio („Lietaus dievas“, 2005) herojai ir jų gyvenimų situacijos. Pjesėje pinasi siurrealistiški vaizdiniai, magiškojo realizmo jautrumas ir „provincijos gelmės“. „Lietaus dievo“ veiksmas rutuliojasi Aukštaitijos miestelyje Panevėžio rajono apylinkėse, kuris tampa tam tikra „kempine“: mentaliteto, kintančio laiko ir vertybių analizės erdve, o kartu – žmogiškosios egzistencijos modeliu. A. Šlepikas per jautrius ir lengvai ironiškus pjesės personažų portretus išskleidžia humanistinę perspektyvą, pabrėždamas žmogaus būčiai ypatingą meilės ir santarvės svarbą. Taip pat pjesėje atsiskleidžia išskirtinis A. Šlepiko kūrybos bruožas – tai tradicijos (literatūrinės) ir laiko nuotaikų mišinys. Kaip teigia pats autorius: Aš nenoriu nei tradicijos laužyti, nei prieš ką nors kovoti. Man darė didelę įtaką ir Vytauto Bložės, ir Marcelijaus Martinaičio, ir Sigito Gedos, ir Jono Strielkūno poezija… Tai ta tradicija, prie kurios šliejasi ir iš kurios auga didžioji dauguma dabartinių mano amžiaus, jaunesnių ir vyresnių poetų.

Tiksliai rašytojo stilių ir literatūrinę pasaulėvoką yra nusakiusi literatūrologė Aušra Prieskienienė, aptardama novelių rinkinį „Lietaus dievas“:

Pirmiausia, novelės tuo ir patraukia dėmesį, kad viskas vyksta čia pat, visai šalia mūsų. Pasakojama paprasta, kasdiene kalba, be perdėto estetizavimo, kuris būdingas senesnės kartos novelistams. Pasakotojas įrodinėja ir priverčia patikėti, kad jeigu jūs „pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytumėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto ir meškerioja“. Novelės verčia ir priverčia mąstyt apie tai, į ką žmogus nenori gilintis. Su didžiausiu pasimėgavimu, grotesku, nevengiant ironijos atskleidžiami patys slapčiausi mūsų dvasios užkaboriai. Novelių kalba paprasta, nedaug meninių vaizdinių, arba jie reikalingi tiek, kad geriau atskleistų veikėjo dvasinę būseną.

Spektaklio režisierius – Julius Dautartas. Simboliška, kad būtent jis buvo pirmasis režisierius, kuriam teatro legenda Juozas Miltinis patikėjo savo kabineto raktus. J. Dautartas per visą kūrybinio darbo laikotarpį sukūrė daugiau kaip 40 spektaklių. Ypatingą dėmesį skyrė nacionalinei dramaturgijai ir spektakliams vaikams bei jaunimui. J. Dautarto statyti Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Žentas“, Romo Gudaičio „Atversk, angele, laiko knygą“, Juozo Grušo „Mykolas Glinskis“, „Senojo gluosnio pasakojimai“ pagal Juliaus Dautarto noveles nominuoti už geriausią nacionalinės dramaturgijos režisūrą ir LR kultūros ministerijos A.Samuliono premija. Už 2002 – 2003 m. sezono spektaklių vaikams ir jaunimui režisūrą režisieriui skirta LR Kultūros ministerijos premija ir Lietuvos kritikų premija.

Muzikos autorius Gintaras Sodeika – vienas ryškiausių Lietuvos teatro kompozitorių, sukūręs muziką beveik visiems O. Koršunovo spektakliams, pagarsėjęs hepeningų ir garso instaliacijų menininkas. 2006 m. G. Sodeika apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už muziką spektakliui „Vaidinant auką“ (OKT). Kartu su režisieriumi J.Dautartu kūrė spektaklį Nacionaliniame dramos teatre I.Turgenevo „Mėnuo kaime“.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Virginija Idzelytė Vilniaus dailės akademijos monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje dėsto scenografijos kompoziciją ir sceninį kostiumą. Sukūrė scenovaizdžių Lietuvos televizijos teatrui, Lietuvos ir užsienio šalių dramos ir muzikiniams teatrams. Bendradarbiavo su daugeliu žymių lietuvių režisierių. Kuria scenografijos ir kostiumų projektus. Apipavidalino daugiau nei 70 spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose Vengrijoje, Rumunijoje, Gruzijoje. Apdovanota premijomis už įvairius spektaklius. Lietuvos dailininkų ir teatro sąjungos narė. “ Kostiumų istorija” vadovėlio (2009 m.) autorė. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

1994 m. suteiktas docentės vardas, 2009 m.- profesorės. Sukūrė scenovaizdžių Lietuvos televizijos teatrui, Lietuvos ir užsienio šalių dramos ir muzikiniams teatrams, bendradarbiavo su daugeliu žymių lietuvių režisierių – Henriku Vancevičiumi, Irena Bučiene, Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu. V. Izdelytės scenovaizdžiams būdinga meninė įtaiga, poetiniai įvaizdžiai, išryškintas funkcionalumas, kostiumams – medžiagų ir faktūrų dinamiška plastinė raiška.

Spektakliai kurti kartu su režisieriumi Juliumi Dautartu:2001 m. pagal M. Katiliškį „Paskendusi vasara“. 2003  m. pasaulio pasakų motyvais „Pelenė“. LNDT

 

Nuotraukos: Tomo Stasevičiaus (www.stasevicius.lt)

Žiūrovo atsiliepimas apie spektaklį: http://teatrasgydosielas.blogspot.lt/2016/03/a-slepiko-lietaus-dievas-arba-vieno.html

Vaidina

Laimutis Sėdžius, Vytautas Kupšys, Julius Tamošiūnas, Petras Kežys, Pijus Povilauskas, Paulius Seibutis, Marius Cemnickas, Vita Šiaučiūnaitė, Lolita Martinonytė, Gintautas Žiogas, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė, Inga Talušytė, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, Andrius Povilauskas, Donatas Kalkauskas, Jonas Čepulis, Asta Preidytė, Regina Kairytė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Algimantas Galinis, Eduardas Genys.