Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva 1961 m. buvo nuspręsta švęsti Tarptautinę teatro dieną. Šiandien ji minima visame pasaulyje. Svarbi šios šventės dalis yra Teatro dienos tarptautinė žinia. Pirmąją žinią 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė Jeanas Cocteau. Kasmet vis kita garsi teatro asmenybė turi progą pasidalinti mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Šįmet garbė suteikta Prancūzijos teatro ir kino aktorei Isabellei Huppert.

Štai mes ir vėl susitikom. Praėjus 55 metams nuo steigiamojo susirinkimo vėl visi susirinkome minėti Tarptautinės teatro dienos. Visa diena, 24 valandos, yra skirtos švęsti teatrą visame pasaulyje. Ir štai mes čia, Paryžiuje, mieste, pritraukiančiame daugiausia tarptautinių teatro grupių pasaulyje. Jos čia atvažiuoja garbinti teatro meną.

Paryžius yra pasaulio miestas, šventės dieną savyje talpinantis viso pasaulio teatro tradicijas. Per no ir bunraku galime iš Prancūzijos sostinės nusikelti į Japoniją, taipogi galime patirti tokią spalvingą minčių ir išraiškos įvairovę, kaip Pekino opera ir Indijos tradicinis šokis Kathakali. Scenos menas leidžia mums nukeliauti nuo Graikijos iki Skandinavijos, kai pasineriame į Aischilo ar Ibseno, Sofoklio ar Strindbergo kūrybą; jis leidžia mums skrajoti tarp Britanijos ir Italijos, tarp Saros Kane ir Pirandello. Per šias dvidešimt keturias valandas mes galime nukeliauti nuo Prancūzijos iki Rusijos, nuo Rasino ir Moljero iki Čechovo; įkvėpimo pagauti galime net perskristi Atlantą, atsidurti Kalifornijos universiteto miestelyje ir sukti jauniems studentams galvas, vilioti juos svajomis apie neįtikimas teatro pasaulio aukštumas.

Iš tiesų teatrinis gyvenimas yra toks gyvybingas, kad jis nepavaldus nei laikui, nei erdvei; dauguma šiuolaikinių kūrinių peno semiasi iš praėjusių šimtmečių pasiekimų, ir net visiška klasika tampa moderni ir esminga, kiekvieną kartą ją iš naujo pastačius. Teatras nuolat atgimsta iš pelenų, nusimesdamas anksčiau nustatytas taisykles ir atrasdamas naujas formas – šitaip jis pratęsia savo gyvybę.

Taigi akivaizdu, kad Tarptautinė teatro diena nėra eilinė diena, tokia kaip visos. Per pasaulinio kanono didybę ji leidžia mums prisiliesti prie didžiulio laiko-erdvės spektro. Kad galėčiau tai konceptualizuoti, leiskite jums pacituoti nuostabų ir jautrų prancūzų dramaturgą Jeaną Tardieu. Tardieu žodžiais, galvojant apie erdvę, yra protinga paklausti: „Koks yra ilgiausias kelias nuo viena iki kita?“ Laiką jis siūlo matuoti „dešimtosiomis sekundės dalimis, tiek, kiek užtrunka ištarti žodį „amžinybė“… Kalbėdamas apie laiko ir erdvės santykį pataria: „Prieš užmigdami prote užfiksuokite du erdvės taškus ir apskaičiuokite laiką, kurio reikia, kad sapne nukeliautum nuo vieno iki kito.“ Ši frazė apie sapną visada mane lydi. Atrodo, lyg Tardieu ir Bobas Wilsonas būtų susitikę. Tarptautinės teatro dienos laikinumo unikalumą puikiai apibendrina Samuelio Becketto citata, kurio Vini sako: „Ak, tai bent bus buvusi laiminga diena!“ Galvodama apie man suteiktą didžiulę garbę parašyti šiuos žodžius, prisiminiau savo sapnus apie visas šias scenas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad į šią UNESCO salę atėjau ne viena – su manimi atėjo kiekvienas mano kada nors vaidintas personažas, visi vaidmenys, kurie nors, regis, išeina, kai nusileidžia uždanga, tačiau iš tiesų ir toliau gyvena manyje savo pogrindinį gyvenimą, kad padėtų sukurti arba sugriauti būsimus vaidmenis; Fedra, Araminta, Orlando, Heda Gabler, Medėja, Markizė de Mertej, Blanša Diubua. Dabar čia prieš jus kartu su manimi stovi ir visi personažai, kuriais žavėjausi ir kuriems plojau kaip žiūrovė. Todėl aš esu viso pasaulio dalis. Esu graikė, afrikietė, sirė, venecijietė, rusė, brazilė, persė, romėnė, japonė, niujorkietė, marselietė, filipinietė, argentinietė, norvegė, korėjietė, vokietė, austrė, ir anglė – visas manyje gyvuojantis asmenybių ansamblis paverčia mane tikra pasaulio piliete. Nes būtent čia, scenoje ir teatre, randame tikrąją globalizaciją.

1964-aisiais, per Tarptautinę teatro dieną, Laurence´as Olivier paskelbė, kad po beveik šimtametės kovos Jungtinėje Karalystėje buvo ką tik sukurtas Nacionalinis teatras, kurį jis iš karto norėjo paversti tarptautiniu teatru, bent jau kalbant apie repertuarą. Jis puikiai suprato, kad Shakespeare´as priklauso visam pasauliui. Tyrinėdama šio vakaro pranešimo istoriją, maloniai nustebau sužinojusi, jog tą 1962-ųjų vakarą, kai buvo įsteigta Tarptautinė teatro diena, pranešti teatro žinią buvo patikėta Jeanui Cocteau, parašiusiam knygą „Vėl aplink pasaulį per 80 dienų“. Tai privertė mane suprasti, kad aš pasaulį apkeliavau kitaip, nei jis. Per 80 spektaklių arba 80 filmų. Įtraukiau ir kiną, nes man tas pats, ar vaidinti kine, ar teatre. Nors kiekvieną kartą tai sakydama pati nustembu, tai yra tiesa, aš tikrai nematau tarp jų jokio skirtumo.

Kalbėdama čia, nesu tik aš, nesu aktorė, esu tik vienas iš daugelio žmonių, kuriuos teatras naudoja kaip priemonę savo egzistencijai pratęsti, ir mano pareiga yra to nepamiršti. Kitaip tariant, teatras egzistuoja ne mums – tai mes egzistuojame teatrui. Teatras yra labai stiprus. Jis priešinasi ir išgyvena visas negandas: karus, cenzūrą, vargą.

Pakanka pasakyti, kad „teatro scena – tai neapibrėžto laiko meilės scena“ – visa, ko jai reikia, yra aktorius. Arba aktorė. Ką jie darys? Ką jie sakys? Ar kalbės? Žiūrovai laukia, jie sužinos, nes be publikos nėra teatro – visada tai prisiminkit. Vienas žmogus – jau publika. Bet tikėkimės, kad salėje nebus daug tuščių vietų! Ionesco pastatymai visada sulaukia pilnų salių, o jis nuoširdžiai ir gražiai atstovauja šiai meninei drąsai. Vienos jo pjesių pabaigoje sena moteris sako: „Taip, taip, numirkim šlovės viršūnėje. Savo mirtimi sukurkime legendą… na, bent jau gatvę mūsų vardu pavadins…“

Tarptautinė teatro diena gyvuoja 55-erius metus. Per tuos 55-erius metus esu aštunta moteris, kuriai patikėta sukurti šio vakaro teatro žinią, jei tai galima pavadinti „žinia“. Mano pirmtakai (ak, kaip save primeta vyriškoji mūsų rūšies lytis!) kalbėjo apie vaizduotės, laisvės ir originalumo teatrą vardan grožio, daugiakultūriškumo ir neatsakomų klausimų kėlimo. Vos prieš ketverius metus, 2013-aisiais, Dario Fo sakė: „Vienintelis būdas išeiti iš krizės yra viltis, kad prieš mus prasidės didžioji raganų medžioklė, ypač prieš jaunus žmones, norinčius išmokti teatro meno, ir užgims nauja aktorių diaspora, neabejotinai sugebėsianti iš šių apribojimų gauti neįtikėtinos naudos naujų formų paieškoms“. Neįtikėtina nauda skamba kaip graži formulė, verta būti įtraukta į bet kokios partijos politinę retoriką, ar ne?

Kadangi esu Paryžiuje prieš prezidento rinkimus, norėčiau pasiūlyti, kad tie, kurie matyt trokšta visus mus valdyti, žinotų apie neįtikėtiną naudą, kurią neša teatras. Bet taip pat noriu pabrėžti: raganų medžioklei – ne!

Teatras man reiškia ką kita: teatras yra dialogas ir neapykantos nebuvimas. „Draugystė tarp tautų“ – ne itin gerai suprantu, ką tai reiškia, tačiau tikiu bendruomene, draugyste tarp žiūrovo ir aktoriaus, ilgalaike sąjunga tarp visų žmonių, kuriuos vienija teatras – vertėjų, pedagogų, kostiumų dizainerių, scenografų, teoretikų, praktikų ir publikų. Teatras apsaugo mus, suteikia mums prieglobstį… Manau, kad teatras mus myli … kaip ir mes jį mylime…

Pamenu, sykį vaidinau pas vieną senamadišką režisierių, kuris prieš pakylant uždangai visuomet kuo garsiausiai sušukdavo: „Duokit kelią teatrui!“ – ir tai bus mano paskutiniai žodžiai šį vakarą.

***

Isabelle Huppert – viena įdomiausių Prancūzijos aktorių, jos kūryba įvertinta tiek teatro, tiek kino apdovanojimais, tarp jų garbingiausias – Venecijos kino festivalio Auksinis liūtas už nuopelnus kinui. Aktorė sukūrė daugiau nei 100 kino vaidmenų, ji vaidino filmuose, kuriuos režisavo Jeanas-Lucas Godard´as, André Téchiné, Maurice´as Pialat, Patrice´as Chéreau, Michaelis Haneke, Francois Ozonas, Werneris Schroeteris, Andrzejus Wajda ir kiti. Tarp Isabelle´s Huppert teatro pasiekimų – vaidmenys, sukurti Prancūzijos ir tarptautinėje scenoje. Ji dirbo su Robertu Wilsonu, Peteriu Zadeku, Ericu Lacascade´u, Lucu Bondy, Krzysztofu Warlikowskiu. Prancūzijos vyriausybė yra apdovanojusi Isabellę Huppert Meno ir literatūros ordinu, Garbės legiono ordinu ir dviem nacionaliniais ordinais Už nuopelnus.

Išvertė Judita Gliauberzonaitė

Menufaktura.lt

2017-03-27