Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras plečia pažintis. Teatro vadovas, režisierius Linas Marijus Zaikauskas į teatrą spektaklio statyti pakvietė Karelijos nacionalinio teatro iš Petrozavodsko vadovą, vyriausiąjį režisierių Andrejų Dežonovą. Panevėžio teatre karelas stato komediją „Siena“, pagal Seppo Kantervo to paties pavadinimo pjesę. Premjera – balandžio 7 dieną.

Spektaklio statytojui talkina scenografė ir kostiumų dailininkė Margarita Misiukova, kompozitoriai Olga Gaidamak ir Aleksandras Leonovas bei choreografė Anara Baidildinova.Spektaklyje užimti aktoriai: Gintarė Kulikauskytė, Vytautas Kupšys, Antanas Venckus, Rimantas Teresas.

Spektaklis aktualus

Spektaklyje susitinka dvi gerai pasauliui žinomos personos – Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris. Dvi 2 – ojo pasaulinio karo galvos diskutuoja slaptame Stalino bunkeryje. Hitleris nemiręs. Jis paimtas į nelaisvę ir turi atsakyti į visus draugo Stalino užduodamus klausimus. Ką dar gali sugalvoti valdžios tironai, norintys visą pasaulį turėti tik savo rankose? Ir ar šiandien politikos arenoje nematome panašių pavyzdžių?

Pasak spektaklio režisieriaus A. Dežonovo, Seppo Kantervo pjesė „Siena” – absurdo fantasmagorija nukelianti į kas būtų jeigu būtų pasaulį. „Tai kūrinys, priverčiantis žiūrovą atkreipti dėmesį į esamą politinę situaciją. Kur mes einame? Ar skleidžiamos naujienos nėra tik propagandiniai pranešimai? Ar sugebame filtruoti gaunamą informaciją? Spektaklis – svarbus šioms dienoms. Pjesė mane patraukė šiuolaikiškumu. Prieš statydamas spektaklį režisierius turi užduoti tris klausimus. Į du turi atsakyti teigiamai, o į vieną – neigiamai. Pirmas klausimas, ar tave jaudina tai, ką statysi. Antras – ar jaudins pjesė dar ką nors be tavęs. Trečias – ar kas nors kitas statė tą pjesę. Į pirmus du klausimus atsakiau „taip“, o į trečią – „ne“, – kalbėjo spektaklio režisierius ir sakė, kad dar niekas S. Kantervo „Sienos“ nestatė, o Panevėžyje tai bus ne tik spektaklio premjera, bet ir pjesės premjera. „Tai apskritai pirmas pjesės „Siena“ pastatymas“, – pasakė naujieną A. Dežonovas ir paaiškino: „Šią pjesę teatrai bijo statyti. Tai yra dėl personažų: Stalino, Hitlerio ir Karlo Markso anūkės. Šie personažai kelia įtampą, baimę, nes jie šiomis dienomis tapo populiarūs. Tai pavojinga.“

Pasak naujausio Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovo ir režisieriaus A. Dežonovo, spektaklis kviečia kiekvieną sąmoningą ir nebijantį žiūrovą susimąstyti apie šių dienų politines realijas.

Jis tikisi, kad į spektaklio premjerą atvažiuos ir pjesės autorius Seppas Kantervo.

Žurnalistu netapo

Karelijos nacionalinio teatro vadovas ir režisierius Andrejus Dežonovas gimė Sankt Peterburge (tuometiniam Leningrade) karinių inžinierių šeimoje ir, kaip pats sako, tapti aktoriumi ar režisieriumi šansų turėjo nedaug. „Pradžioje mokiausi žurnalistikos. Metus prasimokiau. Teko dirbti radijo stotyje „Rusijos radijas“. Tačiau žurnalistika tuo metu užsiimti buvo neįdomu, nes ta sritis buvo stipriai cenzūruojama komunistų partijos. Pamenu padariau vieną reportažą, kaip iš tikrųjų dirbama vienoje gamykloje, tai uždraudė rengti reportažus. Supratau, kad tikros žurnalistikos šalyje nėra, o rašyti, ką diktuoja – negaliu“, – prisimena bandymus mokytis žurnalistikos A. Dežonovas.

A. Dežonovas prieš įstojant 1983 metais į Sankt Peterburgo (Leningrado) teatrinio meno akademiją, nuo 1972 metų iki 1978 metų lankė užsiėmimus Leningrado jaunimo teatre.

Toks buvo režisieriaus ir aktoriaus A. Dežonovo teatrinis kelias, kol tapo Karelijos nacionalinio teatro Petrozavodske vadovu ir vyriausiuoju režisieriumi. Pats jis aiškina, kad į Petrozavodską persikėlė neatsitiktinai, o todėl, kad čia kvėpuoti lengviau. Be to, jis save vadina karelu, nes jaučia turintis kareliškas šaknis.

Beje, prieš tapdamas vyriausiuoju Karelijos nacionalinio teatro režisieriumi Andrejus mielai filmavosi įvairiuose kino filmuose. Sako, kad sutikdavo filmuotis net ir menkaverčiuose filmuose, nes reikėjo pinigų. „Tačiau dabar, kai vadovauju Petrozavodsko teatrui prastuose kino filmuose nebesifilmuoju. Ir ne dėl pinigų, o todėl, kad gaila veltui leisti laiką. Yra svarbesnių darbų, kuriuos reikia atlikti“, – pasakoja A Dežonovas.

Svajojo apie Juozo Miltinio teatrą

Pasiteiravus, kokie charakterio bruožai parodo, kad režisierius – geras, režisierius iš Karelijos paaiškino: „Režisierius turi būti savarankiškas. Juk tik jis vienas žino galutinį spektaklio rezultatą. Režisierius privalo įtikinti trupę, kad žino kelią, kuriuo veda aktorius. Jei viskas vyksta taip, sėkmė – garantuota.“

Taip pat A. Dežonovas kalbėjo ir apie teatro reikšmę. „Jeigu aktorius atiduoda energiją žiūrovams, o jie tą energiją priima ir grąžina aktoriams, įvyksta energijos pasidalinimas. Tai ir yra teatro reikšmė – ne linksminti, ne mokyti, o apsikeisti energija. Žinoma, emocinė iškrova ir išsivadavimas iš vidinių konfliktų, tikros ašaros – tai irgi teatras. Labai svarbu, kad išeidamas iš spektaklio žiūrovas mąstytų apie spektaklį ir apie savo gyvenimą. Spektaklis turi paliesti sielą ir sujudinti jausmus taip, kad padėtų žmogui savyje išsiaiškinti, kas ir kaip. Dėl to teatras ir yra. Todėl jis bus amžinai“, – kalbėjo apie teatro poveikį Karelijos nacionalinio teatro vadovas ir režisierius.

Pasak A. Dežonovo, atvykti į J. Miltinio dramos teatrą ir statyti spektaklį buvo jo svajonė. „Jau vien todėl, kad čia kadaise dirbo genialusis Juozas Miltinis. Galima sakyti – esu jo sekėjas. O į Panevėžį prisikvietė L. M. Zaikauskas. Susipažinau su juo, kai Petrozavodske statė spektaklį“, – paaiškino režisierius, kaip atsidūrė Panevėžyje.

Pjesės autorius – žinomas

Sergejus Proninas, tai tikroji dramaturgo, poeto, prozininko, kinodramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus pavardė, o Seppo Kantervo – kūrybinis slapyvardis. Gimęs 1963 metais, baigė Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Dirbo Suomijos bei Sankt Peterburgo teatruose. Pristatomas kaip rusų dramaturgas, romanistas, poetas, Rusijos rašytojų sąjungos narys. Jo darbai išversti į norvegų, švedų, suomių, vokiečių kalbas.

Štai ką Seppo Kantervo rašo savo tinklalapyje apie teatrą, kūrybą: „Mūsų kasdieninis gyvenimas – pilnas siurprizų ir paslapčių. Mes negalime žinoti, kas mūsų laukia už kiekvieno kampo. Savaime suprantama, žinome bendrais bruožais, bet ateitis skendi rūke, kurį labai sunku išsklaidyti. Tačiau teatre, kuriam ilgai ir nuoširdžiai tarnauju, viskas kitaip. Analizuoju siužetus ir vaidmenis, o kruopštaus darbo rezultatas – prieš mus atsiveria praeityje, dabartyje ir ateityje veikiantys asmenys. Lieka nežinomas tik vienas dalykas: ar tuo patikės žiūrovas ir skaitytojas? Ar klausysis jie dėkingai, verks netikėtai atradę, ar nusigręš? Ir taip, kiekvieną kartą atėję į teatrą, laukiam stebuklo sulaikę kvėpavimą…“

Apie Andrejų Dežonovą

Andrejus Dežonovas gimė 1960 metais gruodžio 14 dieną Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Nuo 1972 metų iki 1978-ųjų lankė užsiėmimus jaunųjų kūrėjų teatre. 1983 metais baigė teatrinio meno akademiją Sankt Peterburge (tuomet Leningradas), L. Kacmano ir L. Dodino kursą. Bendradarbiavo jaunimo teatre ir A. Mironovo vardo teatre „Antreprizė“. Dirba aktoriumi teatre „Komediantų prieglauda“, radijo ir televizijos laidų vedėju, įgarsintoju, kūrė vaidmenis kino filmuose.

A. Dežonovas dalyvauja radikaliame projekte „Kelionės“.

Nuo 2009 metų pradėjo dirbti režisieriumi Karelijos nacionaliniame teatre Petrozavodske, o nuo 2011-ųjų tapo to teatro vyriausiuoju režisieriumi ir vadovu.

Straipsnis parengtas projektui: J. Miltinio dramos teatras – tarptautinės kultūros kontekste.

Raimonda Mikučionytė

Aina.lt

2017-03-28