Panevėžyje palyginti retai eiles skaitanti aktorė Ligita Kondrotaitė Naujųjų metų išvakarėse žada vakarą paskirti poezijai ir žiūrovams. Gruodžio 31-ąją Juozo Miltinio dramos teatro mažojoje salėje aktorės lūpomis skambės Sigito Gedos ir Justino Marcinkevičiaus poezija.

L. Kondrotaitės gyvenime poezija turi ypatingą reikšmę. Ji, kaip sako pati, prilygsta gerai muzikai ar dailininko šedevrui. Vis tik norint poeziją prisijaukinti, prireikia šiek tiek laiko.

Poezija niekada nebuvo plačiosios masės menas ir kartais jaučiu, kad ji tai pasidaro madinga, tai vėl susidomėjimas nuslūgsta, – mano aktorė.

Pati L. Kondrotaitė meile poezijai sako serganti jau visą amžių. Lygiai tiek žavisi ir S. Gedos, J. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio kūryba.

Šiuos poetus aktorė prisipažįsta laikanti didžiaisiais Lietuvos genijais. Tad visai neatsitiktinai palydėti praėjusius ir pasitikti Naujuosius metus ji pasirinkusi būtent šių kūrėjų eiles.

Dviejų dalių poezijos vakare skambės įvairių laikotarpių poetų eilėraščiai, kuriuos, kaip prisipažįsta, it karoliukus, po vieną suvėrusi į kruopštų vėrinį.

Abu šie poetai yra labai tragiški viduje, kaip pasaulis – be pradžios ir pabaigos. Juose yra skausmo, sarkazmo, grožio. Kai į juos įsigilini, kai klausaisi ar skaitai metaforas, kad ir kaip banaliai beskambėtų, atrandi mūsų kalbos grožį, – sako J. Miltinio dramos teatro aktorė.

Poezijai neabejinga L. Kondrotaitė įsitikinusi, jog nėra būtina žinoti ką, vienu ar kitu savo parašytu eilėraščiu, norėjo pasakyti autorius. Kur kas įdomiau yra ieškoti jaudinančios temos.

Aš poeziją naudoju ir mėgaujuosi ja egoistiškai – tai, kas atliepia man. Man patinka eilėmis skaityti ir pasakoti istoriją, kuri liečia ir mane, kuri man yra svarbi, – prisipažįsta.

Aktorė atvira: prabilusi apie savo planus teatre vieno vakaro metu skaityti dviejų, kontraversiškomis kalbomis apipintų poetų eiles, sulaukusi ir klausiančių žvilgsnių. Tačiau L. Kondrotaitė juos nesunkiai atremia.

„Ar žinome, koks buvo V. Šekspyro charakteris? O jo sonetus skaitome visi. Arba visą O. Milašiaus fantasmagoriją…

Poezija – visuomet yra tarp mūsų ir su mumis, – sako L. Kondrotaitė ir čia pat priduria jokiu būdu nenorinti savosios meilės poezijai primesti kitiems.

Kol vieni poeziją skaito tyliai, tik sau, likusiai daliai, mano aktorė, susižavėjimas turi ateiti natūraliai.

Man patinka gyventi laisvai, noriu ir kitiems duoti tą laisvę. Poezijos knygas reikėtų pasidėti matomoje vietoje. Geriant kavą, žiūrint televizorių ar sėdint prie kompiuterio netyčia atsiversti ir nustebti: „Tai irgi apie mane.

Rasa Karvelytė