Teatro istorija

Juozo Miltinio dramos teatro istorija susijusi su vienu asmeniu, viena nepaprastai ryškia talentingo ir nepakartojamo menininko asmenybe. Teatrą tai irgi daro išskirtinį ir nepakartojamą.

Panevėžio teatro ištakos siekia 1938 metus. Po studijų Paryžiuje ir Londone į Lietuvą sugrįžęs Juozas Miltinis (1907-1994) pradėjo vadovauti Darbo rūmų teatro studijai Kaune. Iš šios studijos narių ėmė formuotis būsimojo Panevėžio dramos teatro trupė.

1940 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo leido Jonui Sakui įkurti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje. 1940 m. gruodžio 1 d. Juozas Miltinis, sėkmingai įveikęs režisierių atranką, atvyko į Panevėžį su grupe aktorių, priklausiusių Kauno Darbo rūmų teatro studijai.

Panevėžio dramos teatras oficialiai atidarytas 1941 metų kovo 15 dieną, kai naujo kūrybinio kolektyvo veiklai skirtame pastate Respublikos gatvėje įvyko pirmoji premjera. Tai buvo pagal N.Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“. Publika ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena“.

Pirmuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu (1940-1954) formavosi trupė, buvo įkurta studija. Tuo metu pastatyta nemažai lietuvių dramaturgų ir pasaulinės klasikos kūrinių: K.Binkio, A.Vienuolio, S.Čiurlionienės, Ž.B.Moljero, K.Goldonio, B.Džonsono ir kitų autorių pjesių. Spektaklius režisavo pats J.Miltinis, taip pat V.Blėdis, J.Alekna. Pokario metais teatras privalėjo kurti tik „aukšto idėjinio meninio lygio“ spektaklius. J.Miltinis bandė laviruoti sovietinės dramaturgijos vingiuose – K.Simonovo, A.Jakobsono, L.Maliugino kūriniai į sceną buvo perkelti „atsakingai“, bet aktorių vaidyba neabejotinai persvėrė tekstų deklaratyvumą ir politinį atspalvį.

Antrasis Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpis (1954-1959) – tai režisieriaus Juozo Miltinio kūrybinių principų laužymo ir teatro artistų pasipriešinimo sovietų valdžiai metas. 1954 m. vasario 15 d. LTSR kultūros ministras A.Gudaitis-Guzevičius atleido J.Miltinį iš teatro vadovo ir vyriausiojo režisieriaus pareigų. Tuomet jo darbus tęsė ištikimi mokiniai. Vyriausiojo režisieriaus pareigas perėmė aktoriai Jonas Alekna (1954-1957) ir Vaclovas Blėdis (1957-1959).

Ir šis kūrybos laikotarpis pasižymėjo būtinybe atiduoti priverstinę duoklę okupacinei valdžiai. Teatro repertuaras itin gausiai pasipildė sovietinės dramaturgijos pavyzdžiais. Nežiūrint to, unikaliomis to meto menininkų pastangomis įsitvirtino ir H.Ibseno, Bomaršė, E. de Filipo dramos. Įdomu, kad teatrui vadovavę aktoriai išsaugojo Juozo Miltinio kūrybos gaires ir visus pastatymus derino su pašalintuoju režisieriumi.

1959 m. Juozui Miltiniui leista grįžti į teatrą ir vadovauti iki 1980 metų.

Tai buvo šlovingas kūrybinis periodas. Nedidelio sovietinės Lietuvos miesto teatro scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai: V.Šekspyro, V.Borcherto, F.Diurenmato, A.Strindbergo, Sofoklio pjesės. Panevėžys tapo išskirtiniu teatrinės traukos centru visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Originalus ir talentingas, nenuspėjamo charakterio, demoniškos prigimties menininkas ir sparčiai garsėjanti jo vadovaujama aktorių trupė gerokai sudrebino visą tuometinę teatro aplinką, nepabūgo politinės ir vykdomosios valdžios gniaužtų, o gandas apie panevėžiečių spektaklius pasklido po visą Europą.

1967 m. metais tuometinėje Lenino (dabar Laisvės) aikštėje iškilo naujas modernus teatro pastatas. Lietuvos atgimimo metais Sąjūdis paprašė garbiojo režisieriaus ant jo bokšto iškelti Trispalvę. Ji nuolat plevėsuoja ir šiomis dienomis, tarsi skelbdama: čia plaka laisvos šalies ir laisvo miesto kultūros širdis.

1995 m. Panevėžio dramos teatrui suteiktas Juozo Miltinio vardas.

Lietuvos kultūros istorijoje kultine teatro figūra išlikęs režisierius išaugino ir legendinę Lietuvos aktorių kartą: Donatą Banionį, Joną Alekną, Vaclovą Blėdį, Steponą Kosmauską, Henrietą Hokušaitę, Algirdą Masiulį, Stasį Petronaitį, Romualdą Urvinį, Kazimierą Vitkų, Bronių Babkauską, Aurimą Babkauską, Dalią Melėnaitę, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę, Gediminą Karką, Algirdą Paulavičių, Gražiną Urbonavičiūtę, Enriką Kačinską, Danutę Vidugirytę, Eleonorą Matulaitę, Ireną Vasiulytę, Rudolfą Jansoną.

1980 m. pastatęs A.de Musse „Žibintą“, Juozas Miltinis atsisveikino su teatru. Mirė 1994 metais. Režisieriaus butas Algirdo gatvėje tapo jo kūrybinio palikimo studijų centru.

Pasitraukus iš teatro jo įkūrėjui, iškilo klausimas: kas gi toliau? Maestro mokiniai nutarė naujų vadovų nekviesti ir savo teatrą vesti jo pramintomis pėdomis. Kolektyvo vadovu paskirtas Donatas Banionis juo dirbo iki 1988 metų. Repertuaras buvo parenkamas toks, kokį galėtų vaidinti būtent Panevėžio dramos teatro išugdyti aktoriai, o režisuoti – V.Blėdis, G.Karka, D.Banionis.

Netrukus į aktorių trupę įsiliejo Valerijus Jevsejevas, Rimantas Teresas, Rimantas Jovas, Ligita Kondrotaitė, Laura Martinonytė, Laimutis Sėdžius, Vyrautas Kupšys, Robertas Zimblys. Pakviesti jauni režisieriai. Legendinio teatro repertuarą paįvairino V.Krėvės „Žentas“, J.Grušo „Mykolas Glinskis“ (režisierius Julius Dautartas), J.Glinskio „Grasos namai“ (režisierius Algimantas Pociūnas).

Savo puslapį į teatro istoriją įrašė režisierius Saulius Varnas, kurį laiką dirbęs ir vadovu (1988 – 1996). Tuo metu sukūrė aštuonis spektaklius, tarp jų – F.Kafkos „Procesas“, V.Myslivskio „Medis“. Po kelerių metų pertraukos gimė dar keli pastatymai.

Naujieji laikai subrandino ir naują, šiandien teatre dirbančią aktorių kartą. Tai – Albinas Kėleris {Auksinio scenos kryžiaus laureatas), Regina Kairytė, Eleonora Koriznaitė, Asta Preidytė (Auksinio scenos kryžiaus laureatė), Petras Kežys, Laimutė Mališauskaitė, Julius Tamošiūnas.

1996 – 2010 metais teatrui vadovavo aktorius ir režisierius Rimantas Teresas. Jo formuotame repertuare yra ir klasikinės, ir šiuolaikinės tiek užsienio, tiek nacionalinės dramaturgijos pavyzdžių: J.O’Nilo, Ž.B.Moljero, N.Saimono, Chr.Boičevo, T.Stopardo, Vaižganto, V.Dautarto ir kitų dramaturgų pjesių pastatymų. Daugiausiai spektaklių pastaraisiais metais Panevėžio scenai sukūrė režisieriai A.Pociūnas, R.Teresas, R.Rimeikis, P.Stoičevas, V.Kupšys, N.Miteva, V.Mazūras.

Teatro aktorių gretose darbuojasi ir jauniausios kartos scenos meno kūrėjai: Darius Petkevičius, Almantas Vaišnys, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Donatas Kalkauskas, Evaldas Stokė, Toma Razmislavičiūtė, Inga Talušytė.

Nuo 2010 m. lapkričio mėnesio teatrui vadovauja režisierius Romualdas Vikšraitis.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ir toliau lieka ištikimas savo įkūrėjo priesakui: „Neieškokit laikino, ieškokit amžino”.

Nuo 2015 m. lapkričio mėnesio teatrui vadovauja Linas Zaikauskas.