Jaunosios kartos Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Justinos Nemanytės veidas lengvai atpažįstamas šiuolaikinės dramaturgijos gerbėjams. Nors jai bene kasdien tenka įkūnyti daugybę skirtingų veidų, aktorė sako, jog visus paskutiniuosius kurtus personažus ir jos pačios asmenybę vienija viena – laisvės ieškojimas.

Tikroji laisvė

Augusto Gornatkevičiaus „Roberto Zucco“ kuriamas nedidelis prostitutės vaidmuo, Artūro Areimos „Pabudime“ pagrindinis, dramatiškas Elenos ir to paties režisieriaus paskutinysis darbas „Aklieji“, kuriame Justinai teko laisvamaniško gyvenimo šalininkės moters su juodais akiniais personažas – tai tik dalis nemažo aktorės kūrybinio bagažo.

Peržvelgdama šiuos vaidmenis J. Nemanytė atvirai prisipažįsta, jog kuriant juos sunkiausia buvo pačiai užduoti atvirą klausimą „Kas man yra vidinė laisvė, kas tai yra – ar šios paieškos vienija visas tris moteris?“.

Tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje, visuomenėje, politiniame gyvenime, skatina galvoti apie tai, kiek esi laisvas ir drąsus išsakyti savo nuomonę, ginti savo poziciją? Įvairiomis formomis žmonės bando išsakyti tam tikrą poziciją, požiūrį, norą, tačiau ar išsisakymai pasiekia adresatus ir ar taip reikia veikti norint kažką pasiekti, pakeisti? Ir ar mes nesijaučiam velniškai vieniši, nes niekaip neatrandame tarpusavio santykio ir bendrystės?“, – retoriškai svarsto aktorė.

Panašus konfliktas vyksta ir šių personažų viduje.

Norint laisvai kalbėti ar elgtis taip, kaip norisi, reikia turėti drąsos arba būti labai stipriu savo viduje“, – mano Justina.

Anot jos, dabartiniame pasaulyje žmonės gyvena dvigubais standartais, dedasi jau esantys arba šventai tiki galintys išsilaisvinti. Tačiau toks laisvės pojūtis būdingas tik pavieniams individams.

Perlipti save

Po sėkmingo debiuto spektaklyje „Pabudimas“ pagal A. Škėmos dramą, J. Nemanytė džiaugiasi sulaukusi režisieriaus kvietimo prisijungti prie naujai statomo spektaklio „Aklieji“ trupės.

Nors gautas personažas yra daugiau aktyvus portugalų rašytojo J. Saramago romane „Aklumas“, Justina prisipažįsta, jog kuriant šį vaidmenį jai teko sugriauti nemažai sienų, įveikti vidines baimes.

Kartu su režisieriumi A. Areima analizuodama moterį su juodais akiniais, aktorė vis tik įveikė drastišką ir tuo pačiu priešpriešų pilną personažą.

Ji bijo būti vieniša, nepripažinta, negeidžiama. Dėl to tą baimę ir kompleksus, šilumos trūkumą pateikia per drąsą būti tokia, kokia nori būti. Ji sprendžia – kur eiti, kokia būti, ką daryti, kas jai patinka, o kas ne, ir drąsiai „neria“ į savo baimes, neturėdama ką prarasti ir per daug apie tai negalvodama“, – sako vaidmenį kurianti aktorė.

Justina atvira: jeigu jos kuriamas merginos su juodais akiniais personažas ir ji pati atsidurtų visiškai vienos, tik su savimi, tuščiame kambaryje – jos būtų panašios viena į kitą.

Tačiau visais kitais atvejais aktorei tenka kurti, atradinėti kuriamo personažo savybes savyje, prie jai kiek netradicinio, intymaus ir seksualaus vaidmens atskleidimo.

Žaviuosi ja, nes ji – spinduliuojanti, laisva, žmones pritraukia nieko nedarydama, tiesiog būdama savimi. Aš pati tikrai nesu tokia drąsi. Dažniau patyliu, gyvenime emocijas sulaikau savyje, esu daugiau intravertiška. Laisvumo dar mokausi“, – šypteli J. Nemanytė.

Galimybė praregėti

Aktorė svarsto, jog kaip spektaklyje „Aklieji“, taip ir gyvenime – neadekvatus elgesys dažniausiai atsiranda iš baimės ir nežinios, kas bus toliau.

Romano autorius J. Saramago kelia gyvenimiškus klausimus apie individus, kurie yra ciniški, sarkastiški, prisiėmę vagių, pedantų, kontroliuojančių arba laisvamaniškų moterų vaidmenis. Vis tik paliekama viltis, jog viskas gali kisti, mainytis, įgauti kitas spalvas.

Justina įsitikinusi: tik iš naujo ieškant savęs, iš tikrųjų būnant nuoširdžiu pačiam su savimi, pamažu pradedi regėti. Bet ar galima iš tiesų matyti: žmogų, kuris yra šalia tavęs, pasaulį, kuriame gyveni? Ar drąsa ir įvairūs troškimai kyla iš žmogiškumo faktoriaus?

Šiuos ir panašius klausimus aktorė sako sprendžianti ne tik kiekvieno spektaklio metu, bet ir gyvenimiškose realijose.

Mes bijome atsimerkti ir iš tikrųjų pamatyti žmogų šalia savęs, pamatyti patį save, suvokti, dėl ko man skauda arba neskauda, nedrįstame parodyti kitiems, jog esame laimingi, nes baisu – kaip aš galiu būti laimingas?“

Laisvės ir drąsos, susimaišiusios su baime ir neužtikrintumu sintezę, teatro gerbėjai galės pamatyti ir Naujųjų metų išvakarėse. Jau netrukus didžiojoje Juozo Miltinio dramos teatro scenoje iškils akį traukiančios dviejų teatrų koprodukcijos „Aklieji“ dekoracijos.

J. Nemanytė drąsiai sako: galbūt laikas atidėti tuščias, įprastas Naujametines pramogas bent kelioms valandoms ir pasitikti naujus metus bent šiek tiek praregėjus, kad galėtume įžvelgti save ir savo santykį šiame pasaulyje.

Nors, kaip sako, pats spektaklis nėra toks atgrasus, kokių atsiliepimų kartais sulaukia, labiau gili, nuoširdi ir prasminga mintis į žiūrovo kraują smelkiasi viso vaidinimo metu – beveik tris valandas.

„Apie tai, kas yra kalbama spektaklyje, galvojame visuomet, kai kalbame apie patį gyvenimą. Baigdami metus visuomet pagalvojame, kaip jie praėjo, ko tikimės iš kitų, ateinančių. Spektaklyje visi personažai apanka tam, kad pradėtų gyvenimą iš naujo. Tikiuosi, jog žiūrovas bent akimirkai susimąstys ir pažiūrės į šalia sėdintį, galbūt jį užkalbins ar pasidalins savo mintimis. Nuoširdžiai linkiu užbaigti metus su „Aklaisiais“ ir pradėti naujus jau praregėjus“, – kviečia J. Nemanytė.

J. Saramago spektaklį „Aklieji“ galite pamatyti gruodžio 20 ir 31 dienomis 18 valandą, Juozo Miltinio dramos teatre.