Režisierius: Paulius Ignatavičius

2 dalių juodoji komedija (N-18)

Vertė: Olga Lempert

Trukmė: 3 val. 15 min.

Premjera: 2015 m. kovo mėn. 13 d.

 

Scenografė: Agnė Kupšytė

Kostiumų dailininkė:  Nelė Ivančik

Kompozitorė: Elena Šataitė

Šviesų dailininkas: Julius Kuršys

Plakato, programėlės dizainerė: Jūra Bardauskaitė

 

Apie autorių bei pjesę

Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (Hanoch Levin) (1943 – 1999) buvo vienas originaliausių ir novatoriškiausių savo kartos rašytojų. Nors Levinas gerai pažįstamas Izraelio kultūros kontekste, nepaisant vis didėjančio Levino kūrybos analizių ir nagrinėjimo srauto, – tik keli jo darbai yra pasiekiami už Izraelio ribų. Manau, kad Hanocho Levino kūryba yra verta tarptautinio dėmesio. Levino, kaip menininko, siekis buvo nuolat kritikuoti Izraelio visuomenę ir jos konformistines ideologijas, tuo pačiu paliečiant egzistencinius gyvenimo ir mirties klausimus. Jo pjesės yra persmelktos juodojo humoro ir nihilistinės egzistencialistinės nuotaikos, lyg per padidinamąjį stiklą parodomos absurdiškiausios, silpniausios ir tuo pačiu tokios bendražmogiškos žmogaus sielos vietos.

Savo kūryba Levinas nuolat kvestionavo visuomenės normas bei ideologijas ir visada išliko aktualus bei gilus egzistencialistinėje plotmėje. Po jo „skalpeliu“ gula tamsiosios, taip dažnai nuvertinamos ir nepastebimos žmogaus sielos pusės. Dažnai individas dėl savo egoistinių paskatų tampa žiaurus ir smurtaujantis, praranda kontaktą su savo socialine aplinka arba tampa auka dėl savo skubėjimo ir kantrybės stokos. Tai taip artima šiuolaikinei vartotojiškai, be atodairos nežinia kur lekiančiai visuomenei, kurioje skiepijamas individualumas, originalumas, išskirtinumas bei žiaurumas kitų atžvilgiu kovojant dėl išlikimo nuolat besisukančioje kapitalizmo mėsmalėje. Levinas iš Antonino Artaud žiaurumo teatro išmoko, kad mes turime visą laiką elgtis taip, lyg kiekvieną minutę ant mūsų galvų grasintų nukristi dangus.

Būtent į tokias situacijas yra patekę Hanocho Levino herojai, būtent iš tokių ekstremalių situacijų jie turi ieškoti išeities ir dažniausiai jos nerasti, bet atsimušti į žmogaus egzistencijos absurdą, į mirtį. Būtent mirtis Levino pjesėse dažniausiai egzistuoja kaip kitų kartų gerovės etiketė. Ne išimtis ir pjesė „Chefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimo gerovės gyvenimo pagrindu. Levino personažų motyvai smurtui dažnai būna iracionalūs, bet kartu tokie bendražmogiški. Pjesėje “Chefecas” juntamas gana nihilistinis, ciniškas ir ironiškas požiūris į savižudybę. Šis įvykis tampa visų pjesės personažų geidžiamu spektakliu, atskleidžiančiu slapčiausią žmogaus ydą – troškimą būti laimingu tik matant kito nelaimę. Būtent šis paradoksas kvestionuoja mūsų laimės troškimą ir artimo meilės savoką.

Režisierius Paulius Ignatavičius apie spektaklį:

Patyčios ir savižudybės – dvi didelės ir aktualios temos Lietuvoje. Šios temos susijungia ir komedijoje “Chefecas arba visi nori gyventi”.

Kodėl žmonės dažnai išsirenka silpnesnį, iš kurio galima pasityčioti, ir jaučiasi laimingesni, matydami, kad jų artimas yra nelaimingas? Kodėl mes savo laimę dažnai matuojame pagal kito nelaimę?

Kodėl į savižudžius dažnai žiūrima su dideliu gailesčiu, taip skatinant aukos vaidmens išvešėjimą, bet neieškoma būdų, kaip sustiprinti šių žmonių dvasią, sutvirtinant jų stuburą ir pareiškiant gan nemalonią tiesą, kad jų savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia. Kad tai – tik jų didelio egocentrizmo, egoizmo ir susireikšminimo išraiška?

Savo anksčiau režisuotame spektkalyje “Žaidimo pabaiga” klausiau savęs, ką reiškia iš tikrųjų gyventi. Tai – žaisti, suvokiant, kad žaidimas neturi prasmės.

Šiame spektaklyje norėtųsi paklausti savęs, kas yra toji mūsų taip siekiama laimė, kuri yra tikrojo, visaverčio gyvenimo pagrindas? Kada mes siekdami savo laimės tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia nors menkiausio mūsų dėmesio.

“Parazitai! Egoistai! Fašistai! Argi nematot, kad aš tik maža pasimetusi mergaitė, kuriai tereikia trupučio dėmesio? Ar nematot, kokia aš bejėgė, tuoj privarysiu į kelnytes, nežinodama net ką tuo atveju daryti?! Komunistai!” – šaukia viena pagrindinių spektaklio herojų Fugra (aktorė Goda Simonaitytė).

Manau, tai geriausiai apibūdina spektaklio mintį: visi nori būti dėmesio centre ir dėl to yra labai nelaimingi; ir visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Pastarieji gal net labiausiai iš visų nori gyventi…

Režisierius Paulius Ignatavičius

 

Nuotraukos Tomo Stasevičiaus (www.stasevicius.lt)

Žiūrovo atsiliepimas apie spektaklį:

http://teatrasgydosielas.blogspot.lt/2015/03/chefecas-arba-visi-nori-gyventi.html

Vaidina

Rimantas Teresas, Ligita Kondrotaitė, Donatas Kalkauskas, Tadas Gryn, Almantas Vaišnys, Julius Tamošiūnas, Vita Šiaučiūnaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys.