Jaunosios kartos aktorius, prieš dvejus metus į didžiąją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro sceną žengęs 25-erių Emilis Pavilionis šiuo keliu pasukti sugalvojo tik jau būdamas abiturientas. Kaip menininkas juokauja, iš pomėgio dykinėti, tikėdamasis lengvų studijų ir nerūpestingo gyvenimo.

Kretingoje gimęs, Trakuose augęs būsimasis aktorius ilgą laiką nė negalvojo gyvenimo susieti su scena – pernelyg ja nesižavėjo. Tačiau menininko gyslelę įžvelgė tiek pradinių klasių mokytoja Žyvilė, tarsi aiškiaregė kartojusi, jog jam derėtų vaidinti, tiek ir artimiausias žmogus – mama.

„Ji nuo pat mažų dienų matė mano kūrybinį potencialą. Kartu kurdavome pasakas apie drevėje gyvenančius nykštukus, kartą mama net pagalvojo, jog tapsiu rašytoju“, – kalbėjo E. Pavilionis.

Lakios fantazijos berniukas prisigalvodavo visokiausių keistenybių.

„Kaip pasakojo mama, būdamas penkerių po stalu auginau įsivaizduojamą gyvūną, mėgusį žolę. Prašydavau, kad po stalu būtų šieno, ir baisiai pykdavau, kai mano gyvūną vadindavo Emilio karve“, – iš vaikystės fantazijų juokiasi E. Pavilionis.

Su seneliu Emilis iki šiolei palaiko artimus, šiltus santykius. Jis ilgus metus svajojo, kad anūkas taptų jūrininku, nes turėjo didelę, deja, neišsipildžiusią svajonę – kartu leistis į kelionę Atlanto vandenynu. Nors svajonė išplaukti į plačiuosius vandenis neišsipildė, duoklę seneliams vaikinas visgi jaučiasi atidavęs.

„Visai neseniai išsiaiškinau, jog močiutė norėjo tapti aktore, bet tą uždraudė jos tėvai. Tuo metu vyravo požiūris, jog aktorius – it čigonas – be vietos“, – kalbėjo Emilis.

Nelinkęs mokytis

Kūrybiškam ir smalsiam vaikinui mokslai nebuvo stiprioji pusė. Besimokydamas Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos paskutinėje klasėje Emilis neslepia nepasižymėjęs stropumu ir pavyzdiniu mokiniu tikrai nebuvęs. Kūrybingas jaunuolis prasimanydavo įdomesnės veiklos, nei kai kurios pamokos.

Tam, kad pelnytų mokytojų palankumą, bet ir toliau galėtų neriboti savo laisvės, Emilis sugalvojo veiksmingą planą: ėmęs vis dažniau šmėžuoti mokykloje organizuojamuose renginiuose.

„Juk besiruošiant renginiui galėdavai „legaliai“ praleisti kur kas daugiau pamokų…“ – šypsosi E. Pavilionis.

Išganingas planas veikė puikiai, o bėgant laikui Emilis pastebėjo, jog tai ne tik padeda suktis iš situacijos, bet ir pats visai neblogai jaučiasi scenoje.

„Viską darydavau ne per daug įsitempęs, tai man buvo smagus žaidimas: užlipi ant scenos, pabanguoji antakiais ir jau girdi, kaip kas nors salėje leipsta juokais“, – sako aktorius.

Artėjant mokslo metų pabaigai ir egzaminams, Emilis susizgribo dar nepasirinkęs, kuriuo keliu eiti toliau. Netyčia į galvą šovusi mintis ir atvedė vaikiną į Vilnių.

„Galvojau, va, įstosiu į aktorinį, studijos bus lengvos: pašoksim, padainuosim, pavaidinsim… O toliau darysiu ta patį, ką ir mokykloje – vesiu renginius. Tik šį kartą viskas bus kur kas profesionaliau, o ir dar pinigų už tai gausiu“, – atviravo menininkas.

Tačiau aktyviam ir kūrybiškumo nestokojančiam E. Pavilioniui teko susidurti su kitokia kasdienybe.

Studijos – tikras iššūkis

„Tikras stebuklas, jog man pavyko pereiti stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įstoti į aktoriaus specialybę. Man atrodo, ją ir baigiau tik per laimingą atsitiktinumą“, – kelio pradžią prisiminė E. Pavilionis.

Jaunas aktorius prisipažino, jog net trejus studijų metus teko susidurti su griežta, įtempta dienotvarke. Dažnai būdavo, jog į akademiją ateidavęs devintą ar dešimtą valandą ryto, jos duris užverdavo tik vėlyvą vakarą. Ir taip kone kasdien, taip pat ir savaitgaliais.

„Nieko nebematydavau ir niekuo nebesidomėdavau, tik aktorystės menu. Man, palaidam vėjavaikiui, tokie tempai buvo sunkiai suvokiami“, – pasakojo Emilis.

Dvejonės, ar pasirinko teisingai, nuolatos lankė pradedantį aktorių. Kas kartą prieš egzaminų maratoną galvodavęs, jog šį kartą jau viskas bus baigta – neišlaikys. Atrodydavo, jog vaidinti nesiseka, o atranka – milžiniška.

Visgi iš daugiau nei dvidešimties įstojusių studentų Emilis tapo vienu iš devynių laimingųjų, sėkmingai baigusių studijas.

E. Pavilionis dabar džiaugiasi, jog pasirinko eiti aktoriaus keliu, per kurį įgijo neįkainojamos patirties.

„Studijuojant daug kartų aukštyn kojomis vertėsi viso pasaulio suvokimas. Bene kas pusmetį apie ką nors imdavome galvoti visiškai kitaip. Gavome labai daug informacijos, labai daug skaitėme. Per tuos metus mokėmės scenos kalbos, scenos judesio, dainavimo, šokio, grimo subtilybių, fechtavomės, įgavome pantomimos, dramaturgijos, teatro istorijos, akcentologijos žinių“, – apie gautą žinių lobyną pasakoja Emilis.

Vilniuje aktorystės meno mokslo šaknis krimtęs jaunuolis su džiaugsmu prisiminė ir pirmąjį pasirodymą žiūrovams.

„Pusę metų repetuojame etiudus, amžinai ieškome sprendimų, kankinamės ir taip sulaukiame egzaminų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykstantys egzaminai atviri, į juos gali ateiti ir pašaliniai žmonės, tiesiog iš gatvės. Suguža pilna salė žiūrovų, o pusmečio darbą parodome vos per penkiolika minučių. Tiek ir tos šlovės“, – šiltai kalbėjo menininkas.

Pirmasis spektaklio eskizas kartu su dėstytoja, aktore bei režisiere Ieva Stundžyte pastatytas antrojo kurso pabaigoje. Tą kartą E. Pavilionis gavo atsakingą – hercogo Orsino – vaidmenį Viljamo Šekspyro pjesės „Dvyliktoji naktis“ pastatyme.

Saviraiška Panevėžyje

Gimęs Kretingoje, augęs Trakuose, studijavęs Vilniuje, E. Pavilionis save išreikšti nusprendė Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Gabų aktorių pastebėjęs tuometis teatro vadovas Linas Zaikauskas pakvietė atvykti į Aukštaitiją.

Emilis atviras: pirmieji metai atvykus į nepažįstamą miestą buvę iš tiesų sunkūs ir gąsdinantys. Prieš tai ketverius metus Vilniuje dienas ir naktis leidęs vaikinas nuolat sukosi įvykių centre. Jį lydėjo aukšto meninio lygio spektakliai, koncertai, performansai, įvairiausių sričių menininkai.

„Atvažiavus į Panevėžį trūko visko: renginių – mažai, žmonių, kurie būtų įdomūs – taip pat. Dalis kolegų aktorių atrodė apmirę, apatiški, spektaklių, kurie patiktų, beveik nebuvo, o naujai statomi atrodė prasti“, – apie pirmą įspūdį kalbėjo E. Pavilionis.

Apsisukus metų ciklo ratui, atėjo suvokimas: kad ir kur būtum, gali susikurti sau patinkančią aplinką, patogų gyvenimą.

Atradęs naujų veiklų, subūręs panašiai mąstančių žmonių ratą, aktorius po truputį įleido šaknis ir prigijo nedideliame mieste.

„Praėjus dvejiems metams galiu drąsiai sakyti, jog man pradėjo čia patikti. Prie to komforto prisidėjo ir naujieji teatro vadovai – Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas, iš esmės keičiantys visą teatrą. Pagaliau pradėjo gerėti spektaklių kokybė, atsiranda vis naujų aktorių, atvažiuoja kurti jauni, bet jau savo vardu garsėjantys režisieriai, kurie ir yra šių laikų teatro kraujas. Atsiranda naujos erdvės, formos, savo darbą išmanantys profesionalai. Teatras po daug laiko pradeda atgyti“, – įsitikinęs Emilis.

Nuo 2016-ųjų metų Juozo Miltinio dramos teatre vaidmenis kuriantis aktorius šį sezoną vos spėja suktis.

Jam skirti vaidmenys dviejose iš trijų premjerų. Šiuo metu jo laukiamiausias ir kartu sunkiausias spektaklis „Pabudimas“ – režisieriaus Artūro Areimos pastatymas pagal lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos pjesę. Šioje inscenizacijoje E. Pavilioniui patikėtas Pijaus Karnavičiaus, NKVD tardytojo, vaidmuo.

„Spektaklio situacijos yra ribinės, tad tikrai sunku viską pakelti. Ne viską pavyksta išjausti ir tinkamai suvaidinti, tačiau šis vaidmuo ir intensyvios repeticijos mane augina“, – kuklinosi žiūrovų simpatijas nesunkiai pelnantis veržlus aktorius.

Scenos pamokos

Ne pirmus metus profesionalioje scenoje vaidinantis E. Pavilionis nenori meluoti: prieš pakylant uždangai kartais tenka pakovoti ir su kūną stingdančiu jauduliu.

„Visgi dažniausiai pavyksta perjungti jaudulį į jausmą, vedantį pirmyn“, – sako Emilis.

Jis su šypsena žiūri į kolegų ritualus: susikibimą už rankų, kvėpavimą kartu, skatinančių kalbų tiradas.

„Man tokie dalykai visiškai netinka, norisi pabėgti nuo visų ir ramiai pabūti su savimi“, – atvirauja menininkas.

Pasirinkęs aktorystę, Emilis turėjo išmokti perlipti per save, būti toks, kokiam būti jam nebūdinga.

Scenoje dažnai tenka daryti tokius dalykus, kurių niekada netektų daryti realybėje.

„Šiaip esu labai ramus žmogus, visus pasitaikančius konfliktus sprendžiu nekeldamas balso. Jeigu atvirai, neprisimenu, ar kada esu ant ko nors rėkęs. Man labai sunku scenoje ekspresyviai reikšti pyktį, draskytis. Kai tenka rėkti taip, kad net putos tykšta – tenka perlipti per prigimtį“, – sako Emilis.

Lyg tyčia jam vis tenka tamsiųjų spektaklio personažų vaidmenys: prievartautojų, tardytojų, serijinių žudikų, chuliganų. Panašios patirtys, anot E. Pavilionio, moko drąsos ir pasitikėjimo savimi, padeda valdyti mintis, nebijoti išsakyti savo nuomonės, greičiau suvokti kitų poreikius.

Vos 25-erių metų sulaukęs ir jau aibę vaidmenų sukūręs aktorius svarstė, jog jo jaunystė ir jaunatviškas maksimalizmas kartais prideda svorio sėkmei.

„Yra nemažai pavyzdžių, kai jaunimas ne ką mažiau apkerpėjęs, susireikšminęs nei senosios kartos aktoriai. Dažnas vyresnis aktorius mieliau pasirenka patogiai nieko neveikti, nei eiti pas jauną režisierių ir bandyti kartu ieškoti, kurti spektaklį“, – pažymi pašnekovas.

Autoritetą, paneigiantį visus mitus ir į kurį norėtųsi lygiuotis, E. Pavilionis tvirtino matantis ir artimiausioje aplinkoje.

„Turime puikų vyresniosios kartos aktorių iš didžiosios raidės – Albiną Kėlerį. Šiuo žmogumi negalima nesižavėti. Jis visuomet visiškai atsiduoda vaidmeniui, negaili jėgų. Pirmasis išanalizuoja savo tekstus, juos išmoksta, niekuomet nevėluoja. Kuklus tiek užkulisiuose, tiek už teatro ribų, nors pasiekęs velniškai daug. Labai disciplinuotas aktorius, kuris turėtų būti sektina pavyzdis visiems“, – prieš kolegą galvą lenkia Emilis.

Rasa Karvelytė

SEKUNDĖ

2018-05-18